Kam nepatinka Lietuva, gali nešdintis lauk

Andrius Užkalnis jaunystėje.

Manęs paklausė: o tu ar parašysi apie sausio 13-ąją? Tu buvai ten, S. Konarskio gatvės viduje, ir daug ką prisimeni. Aš atsakiau, kad ir be manęs labai daug yra rašančiųjų ir prisimenančiųjų, nes daugelis buvo ten, ar netoliese, ar prie televizijos bokšto, ar prie laužų greta Aukščiausiosios Tarybos.

Be to, man ligi šiol smalsu, kodėl Sausio 13-osios medalius sugebėjo skirti net kai kuriems iš tų, kas per įvykius ramiai miegojo kitur ar šiaip buvo kokios nors valstybinės įstaigos etatų sąrašuose, o man nedavė, nors šiaip žmonės nesunkiai suranda mane, kai jiems reikia. Man visai neskauda, taip net geriau: aš tada elgiausi taip, nes taip buvo teisinga, o ne tam, kad man medalį duotų. Tačiau jei medalį duos, tai neatsisakysiu. Taip, aš tikrai tada, prieš 25 metus, buvau S. Konarskio gatvės 49-ojo namo viduje, ir transliavau, kartu su Bernadeta Lukošiūte ir Algimantu Saduku, iš senojo radijo pastato. Jie buvo studijoje, kai atėjo užpuolikai, o aš buvau tos žinių studijos aparatinėje ir ruošiau angliškas žinių santraukas.

Radijuje budėjęs policininkas atidavė savo šautuvą, nes galvojo, kad manęs nekratys, aš tąkart buvau išmanesnis už pareigūną, ir tą šautuvą pakišau po magnetinių juostų stirta aparatinėje, ir gerai padariau, nes „ginkluotas 20-metis Sąjūdžio smogikas“ būtų buvusi labai gera istorija. Kadangi nė vieno ginkluoto smogiko tąsyk neaptiko (matyt, visi buvo tokie pat, kaip aš), paskui Maskvos propagandininkai kalbėjo tik apie „smogikų ginklų arsenalą“ ir rodė butaforinius ginklus, kuriuos rado transliuotojo rekvizito sandėliuose. Gerai dar, kad iš kokio nors filmavimo nebuvo užsilikusios sparnuotosios raketos arba fanerinės tanketės.

Tada mane kartu su kitais laikė radijo pastate, kol apieškojo visas patalpas, ir išmetė lauk į gatvę, kur turbūt pirmą sykį gyvenime pajutau smagumą nuo man plojančios minios. Aplink užimtą pastatą susirinkę žmonės mus, radijo darbuotojus, sveikino. Tuo metu mes labai didžiavomės beginkliai iškovoję pergalę, kurią ir švenčiame šiandien, po ketvirčio amžiaus. Dvidešimt penkeri taikos metai nėra blogai. Dešimtmečiai be priešų kariuomenės nėra blogai. Tačiau galima ir geriau. Galima smarkiai geriau. Štai Šveicarija. Du šimtmečiai be karo. Pakartosiu – du šimtmečiai be karo. Šveicarai yra ginkluoti iki ausų, ir nors gynybai oficialiai skiria tik nepilną procentą bendrojo vidaus produkto, tačiau turi pusantro milijono žmonių, pasiruošusių karui, kurių dešimtadalis yra aktyvioje tarnyboje. Galėtų juk klausti: „su kuo kariausim?“, galėtų šnekėti apie tai, kaip „Prancūzija mus užimtų per parą, jei tik norėtų“, galėtų ironizuoti „italai puola!”, atsakydami į kiekvieną pranešimą apie grėsmes, kaip kriuksi mūsų praplautų smegenų piliečiai. Deja, tie šliužai vis dar yra mūsų piliečiai – nežinau, kodėl jie turi Lietuvos Respublikos pasus, jei taip galvoja apie savo šalį, ir kodėl jie jau neišsikrausto iš čia velniop ir užima čia gyvenamąjį plotą ir automobilių statymosi vietas prekybos centruose. Kraustykitės lauk, kam nepatinka Lietuva. Juos ne gėdinti reikia ir ne auklėti, jiems reikia daug kartono dėžių jų mantai ir kelionės iki kur nors kitur (pervežimu pasirūpinsim, logistika Lietuvoje stipri).

Skaityti toliau portale DELFI.

Parašykite komentarą