Prašau, pamokykit žydus apie viešuosius ryšius

Andrius Užkalnis. Mindaugo Ažušilio nuotrauka

Andrius Užkalnis. Mindaugo Ažušilio nuotrauka

Vienas mano bičiulis žydas, atsikraustęs į Vilnių, klausinėjo manęs šį bei tą apie buto nuomą ir, kai aš jam paaiškinau šį bei tą apie tai, kaip veikia prabangiųjų butų rinkos segmentas, nustebęs pasakė: „Tu tik ką žydą išmokei derėtis.“

Mat žydai gerai moka derėtis. Jie taip pat išmano komerciją ir visada išmanė geriau už vidutinį lietuvį (už ką lietuviai jų ir nemėgo, nes buvo, tiesą pasakius, pavydūs šikniai ir nevykėliai – viskas tiesa). Aš buvau linkęs manyti, kad žydai išmano ir šį bei tą apie viešuosius ryšius. Vien žinutė: „Aplankyk Izraelį, kol Izraelis neaplankė tavęs“, man yra puikus pavyzdys apie vykusią, išmanią komunikaciją. Man patinka, kai Izraelis ginasi ginklu ir parodo, kaip reikia ginti savo teises ir kaip galima neturėti draugų, o galima turėti tik savo interesus ir tikėti, kad jie yra apginami. Tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme), yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti.

Kalbu apie Efraimą Zuroffą. Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktorius ir nacių medžiotojas atvyko į Lietuvą pristatyti puikios ir drąsios rašytojos Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, kurioje rašoma apie žydšaudžius, kas jie buvo ir kodėl. Aš labai vertinu Rūtos Vanagaitės darbą ir jos knyga yra labai paveiki, nes brutaliai dokumentinė. Buitinės detalės prideda kraupumo, šaldančio širdį ir stuburą. Labiausiai šokiruoja ne interpretacijos, o citatos, kurių niekas nepaneigs. Aš negaliu ginčytis – ir niekas negali ginčytis – su pagrindine knygos mintimi, kad žydšaudžiai nebuvo kažkokie išskirtiniai monstrai. Tai buvo paprasti, normalūs, psichiškai sveiki lietuviai, iki tol – ir po to – dažnai padorūs ir nekonfliktavę su sąžine. Kaip, beje, normalūs žmonės buvo ir tie, kas žydus gelbėjo. Taip, Rūta teisi: baisu yra tai, kad visa tai gali pasikartoti, nes normalūs žmonės, susiklosčius nežmoniškoms aplinkybėms, gali daryti nesuprantamai baisius dalykus. Būtent nesuprantamai: net tie, kas gyveno ir slapstėsi Vilniaus gete, gavę žinias apie tai, kas vyksta Paneriuose, nenorėdavo tikėti.

Sutinku ir su tuo (esu kalbėjęs apie tai, ir ne kartą), kad Holokausto temos nagrinėjimo niekada nebus per daug ir atgailos niekada nebus per daug. Tos atgailos ir dabar yra negana. Tačiau didžiulį ir šventą darbą vizualiai sieti su žmogumi, kurio antras didžiausias talentas yra antagonizuoti visą Lietuvą – nežmoniškai sunkios užduoties trigubas apsunkinimas. Kai tau likimas ar profesija duoda ridenti į kalną nežmoniškai didelį akmenį (kaip, šiuo atveju, Rūtai Vanagaitei), kurį vos gali pajudinti, vargu ar bus gerai dar vieną ranką prisirišti už nugaros ir, priedo, atsivesti ką nors, kas tau ridenimo metu daužys lazda per nugarą ir apipils vienu kitu kibiru išmatų ant galvos, kad darbas smagiau eitųsi. Efraimas Zuroffas yra puikus nacių medžiotojas. Galimai vienas geriausių pasaulyje. Medžiotojas, kuris nepasiduoda, nepavargsta ir neturi pasigailėjimo, ir jo darbo rezultatai yra puikūs. Nacių bendrininkai nieko kito nenusipelno – tik negailestingo gaudymo bei atpildo, tegu ir po dešimtmečių.

Tačiau Lietuvoje jis kalba apie galimą susitaikymą ir Zuroffas yra paskutinis žmogus pasaulyje, kuris gali kur nors atnešti susitaikymą. Tai – ne jo profesija. Jei žmogus nori ganyti asmeninius demonus ir pasiekti satisfakciją, sudirbinėdamas visus lietuvius ir svaidydamas jiems reikalavimus, kurių jie žinomai ir aiškiai negalės įvykdyti, tai tikslą jis jau bus pasiekęs.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-prasau-pamokykit-zydus-apie-viesuosius-rysius.d?id=70231264

Parašykite komentarą