Ypatingo žmogaus Užkalnio laiškas paprastiesiems

008

Andrius Užkalnis. Algio Kriščiūno nuotrauka

Tegu būna arogantiška iki šleikštumo, bet nieko tokio. Į galą gal praskaidrės.
Tai vis apie klausimus, kuriuos užduoda man. Gal nereikėtų, bet kai kuriuos jų atsakau. Labiau užknisęs, daėdęs, užpisęs klausimas iš visų tų zylės smegenėlių čiulbuonėlių yra apie mamyčių, veganų, žaliavalgių ir kt. postus, kur durniai pademonstruoja išskirtinį debiliškumą („gal kas žinote apie veganišką vandenį kur gauti kiek kainuoja“) iš kurių visi žvengia ir kurie renka reitingus. Klausimas yra toks: „iš kur jūs tuos dalykus traukiat?“
Nors ir 500 kartų atsakyta, kitąsyk vėl tas pats „nu iš kur jūs jų tiek randat?“.
Iš internetų randu. Aš turiu tokį patį internetą, kaip jūs, ir daug pagalbininkų. Mano toks DARBAS. Aš ištisas dienas skaitau neįsivaizduojamai daug medžiagos ir paskui rašau – labai produktyviai, ir postinu visur, kur man tikslinga. Kasdien permetu akimis žinutes iš keliasdešimties žmonių, keliems atsakau. Į daugumą nesakau nieko. Kas nusišneka, trinu ir baninu maksimaliai greitai. Gyvenimas trumpas.
Kodėl, pavyzdžiui, neklausiate chirurgo, iš kur jis visus tuos ligonius traukia? Kojos sulaužytos, rankos, dubens kaulai. Sakytų: „atveža, kiti patys ateina“. Kodėl nestebina? Gal todėl, kad chirurgo profesija senesnė ir labiau žinoma.
Prie to pačio – kitas debiliškas klausimas. „Ar neturi ką veikti / Ar negaila laiko?“. Paklauskit kompozitoriaus, ar jis neturi ką veikti, kad vis muziką rašo. Negaila jam laiko, turbūt. Kaip ir tenisininkui. Tranko ir tranko kamuoliukus. Neturi ką veikti.
Debilai be vaizduotės ir supratimo, oligofrenikai, atsilupėliai, kretinai, runkeliai, čikenheadai, supermamkės, kolūkiečiai. Aš esu ne jūs ir jūs niekada nebūsit aš. Jūs esat tik pašaras, bebalsė mėsa, medžiaga mano darbui, visi jūsų jautrūs rūpestėliai, dvigubi meiliukės profiliai su jūsų brangiausiuoju, vienodi pavipę vaikučiai ir BMW kibirai ant kaverio, debiliški klausimai ir naivūs skelbimukai. Jūs esate tik medžiaga man, ne daugiau nei kakučiai, kuriuos dailininkas-avangardistas spalvina acetoninėm spalvom ir dėlioja iš jų portretus. Ne, atjautos ir meilės jums beveik niekad neturiu, gal tik retkarčiais, kai žiūrit kaip primušti šunys ir skaičiuojat mano pinigus ir darbus.
„Nu iš kur tiek pinigų, kad tiek dažnai ėst restoranuose? Galėtų VMI pasidomėti.“ VMI žino viską apie mano pajamas, glušiukai jūs. Kiekvieną mano sąskaitą/faktūrą. Smulkūs vagiukai ir kontrabandininkai, jums sunku įsivaizduoti, bet mano versle grynieji nevaikšto. O pinigus, kurių užtenka per akis viskam, ne tik restoranams, aš užsidirbu. Aš visai nenoriu prieš jus keltis ir įsivaizdinti, nėr čia prieš ką ir dėl ko, bet jūs patys nuolatos lendate, klausiate, tai aš kai kada atsakau. Patys norėjote.
Taip, sėkmingi žmonės kūrybos ir pramogų versle uždirba tikrai nemažai. Ne kosmosą, bet ne minimalkę ir ne dešimt. Čia nereiškia, kad mes geresni, tiesiog taip yra, kaip ir visur, kur poreikis kažkokiam talentui didesnis, nei galinčių tą talentą pasiūlyti skaičius.
Patikėkite (bet nepatikėsite), man šampanas nėra skanesnis nuo to, kad daug kas jo negali nusipirkti. Man nėra jis ir neskanesnis, nes kažkas su tokiu pačiu fotografavosi žurnale. Ir man pinigai yra mieli dėl to, ką už juos galiu nupirkti, o ne tam, kad galvočiau, omaigad, šį mėnesį įkrito trim ar kem minimalkių. Ar kažkiek Seimo nario ar ministro algų.
Mano gerai parašyti tekstai, kai suskamba ir pavyksta, tikrai labiau džiugina už visas pajamas. Pinigai nesvaigina. Tai, kad aš dažnai per valandą ar dvi padarau darbo daugiau, nei kitas per mėnesį, irgi nelabai džiugina ir nieko neįrodo. Tiesiog mano kitoks darbas, ir tiek. Mano meistriukas Michailas irgi mano namie per valandą padaro darbą, kurį aš dieną dirbčiau. Jis daro viską – vonią, elektrą, staliaus darbus.
Ir taip lygiai ir jautriai priėjome prie pagrindinio klausimo, kurį vis dar uždavinėja. Tuoj penki metai, o jį uždavinėja. „Kai visi emigruoja, jūs nusprendėte grįžti.“ Pirmiausia, ar negalėtumėt, kurvų išperos, pasiskaityti tai, ką aš jau esu apie tai rašęs, gal 50 kartų. Nepatiko „kurvų išperos“? Atsisėdote tiesiau ir trinatės akis? Čia specialiai jums, pažadinimui. Nesnauskite.
O antriausia – aš ne tie, kur emigruoja, o jie – ne aš. Mes iš skirtingų pasaulių. Mūsų vienodi tik LR piliečio pasai. Daugiau niekas. Kodėl turėčiau emigruoti, kaip jie? Juk jie nedirba tokio darbo, kaip aš.
Vietoje epilogo: tiems, kas sakys, kad kartojuosi. Jei pakartoji 7 kartus ir jie vis dar neišmoksta, kartosiu 77.

Parašykite komentarą