Daugiau keikimės

Puodukas kalba tau

Puodukas kalba tau

Neseniai perskaičiau apie save neblogą rinkodaros specialistų analizę, ir mane užpylė saldus jausmas. Mat tarp priežasčių, kodėl man sekasi, tie geri žmonės nurodė, kad aš turiu misiją: išvarinėju iš lietuvio kaimo mužiką. Misija yra didesnė už kūrėją (kas, šiuo atveju, yra jau savaime pasiekimas), sakė jie. Malonu (jei skaitote, padėkite man linką į komentarus, nes pasimetė, ačiū).

Bet tai ne vienintelė mano misija. Aš esu lietuvių kalbos gydytojas ir emocijų atvėrimo durininkas, sargas prie vartų, pro kuriuos, kai jie atidaryti, papliumpa nesuvaidintos žmonių mintys ir jausmai. Štai pavyzdys, su kuriuo visi esate pažįstami. O jei ne, tai laikas susipažinti. Kai tik šiais laikais Vytautas Landsbergis ką nors pasako ar parašo, minios tų, iš ko jis atėmė teisę visą gyvenimą vogti iš savo kolūkio pašarus ir amoniako vandenį, pradeda klykti, primindami jam, kaip jis, girdi, žmones pavadino šunauja. Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas savo šalies žmonių 1990 metais nevadino šunauja. Jis taip pavadino vieną leidinį, kuriam „šunauja“ buvo tikrai per švelnus pavadinimas. Be to, pavadinti tą laikraštį šunauja buvo įžeidimas kiekvienam keturkojui, sveikam ar raišam, veisliniam ar kiemsargiui. Profesoriui, palei teisybę, tąsyk derėjo juos apdėti kokiu triaukščiu terminu, ir tai būtų maža.

Vytautas Landsbergis buvo ir liko tas, kuris kartas nuo karto parenka gerų, stiprių žodžių ir, kas yra svarbiausia, nieko nebijo. Net ir jis dažniausiai varžosi, o gal jam kilmė neleidžia, pasakyti viską iki galo, su visa leksika, kuria priklauso. Tačiau, bet kuriuo atveju, apie priešus ir bloga darančius jis pasisakydavo atviriau ir kiečiau, nei daugelis kitų, ir todėl įnešdavo aiškumo, kurio taip stigo. Atskirti, kas priešai, kas draugai, kur geri darbai, o kur kenkimas – šito labai reikia.

Kol kai kurie Lietuvos žmonės šiaip mielai klausėsi Rusijos fašistų pakalikų Olego Gazmanovo, „Liubė“ ar kokių nors Kremliaus apmokamų „kultūros ir meno veikėjų“ įvairiuose pokalbių klubuose, ar raišiojosi prie automobilio Georgijaus juosteles, nes jiems taip gražu, tai daugelis net ir visai protingų žmonių galvojo: ai, čia skirtingos nuomonės, ir tiek. Kai atsirado tikslūs ir nemalonūs žodžiai „koloradas“ ir „vatnikas“, viskas pasidarė daug aiškiau. Nes skirstyti į vatnikus ir nevatnikus ne tik galima, bet ir reikia. Yra žmonės, kurie yra lojalūs valstybei, ir yra tie, kas ją parduos, kai tik kas nors ką nors pasiūlys. Per sankcijas iš Rusijos jau matėme kai kuriuos jogurtų ir sūrelių pardavėjus, ir kaip jie myli Lietuvą. Lygiai taip pat gerai suskirstė žmones į sveikus ir atsilupusius paprasti terminai: „violetinis patvorys“, „žemės referendumininkai“, „Žygaičių bendruomenė“. Policija skirsto sustabdytus vairuotojus į blaivius ir girtus, vairuojančius – į pažeidžiančius taisykles ir jų nesilaikančius, taip ir bulves kiekvienas rūsyje atrenkam po žiemos – šitos jau pradygusios, tas lauk, o štai šitos – geros.

Mes neduodame supuvusiai bulvei antro šanso ir neaptarinėjam girto vairuotojo teisę į unikalią nuomonę apie girtumo laipsnius. Paprastas žmogus todėl ir yra paprastas, kad jam reikia pirštu parodyti ir etiketę užkabinti. Ir todėl stiprūs žodžiai yra būtina mūsų pokalbio dalis: tiesiog yra daug tokių, kas kitaip nesupranta. Kai pirmadienį vis dėlto nepasodino Viktoro Uspaskicho, mes visi patyrėme, kad į esamą situaciją adekvačiai reaguoti nėra įmanoma, atsisakant nenorminės leksikos. Rusiški keiksmažodžiai čia tiko geriausiai, iš pagarbos pagrindinio personažo kilmei, interesams ir nepakartojam akcentui. Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, kalbėdami apie Apeliacinio teismo sprendimą, privačiuose pokalbiuose naudojo visus žodžius, kurių tik reikėjo, ir aš džiaugiuosi, kad taip buvo. Kitaip būtų buvę nesveika ir nenatūralu.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-neduokime-supuvusiai-bulvei-antro-sanso.d?id=70303544

Parašykite komentarą