Crème de la Crème, mano istorija apie dalykus, kurių neturėtų būti

Kaip labai geras oro uosto lounge, arba dar fainiau

Kaip labai geras oro uosto lounge, arba dar fainiau

Kai galvojau apie dalykus, kuriuos padariau praėjusiais metais, man pasidarė aiškesnis toks faktas ir atradimas: kone visi įdomiausi aprašomi ir apipasakojami dalykai buvo tie, kurių šiaip jau, pagal teisybę, neturėtų būti. Tai būdavo tokie žmonės, kurie gyvenime kažką darė ne taip, kaip jiems sakė, kad reikia arba įmanoma, arba reiškiniai, apie kuriuos sakė, kad nieko nebus, o jie yra, ir veikia, erzindami tuos, kas sakė, pavydėdami ir drebėdami iš įniršio.

Galiu pradėti nuo vidurio, nuo galo, nuo kur tik noriu. Arba nuo pradžios, bet tokių dalykų yra daug. Lietuviškas Drama Burger atsidaro Floridoje, nors kažkada visi sakė, kad 25 litų už burgerį niekas niekada nemokės mūsų šalyje. Litų neliko, o burgeriai gyvena. A.M.Brazauskas kažkada buvo su kolegomis paskaičiavęs, kad nėra Lietuvoje galimybės nepriklausomybei, nes per brangiai kainuos nafta ir dujos, ir mes už tiek jų neįpirksim.

Kažkada visi taip kalbėjo apie parduotuvę Crème de la Crème, kai pirmoji atsidarinėjo Vilniuje. Negali būti, kad Lietuvoje kada nors, kaip nors, bus tiek žmonių, kurie laikas nuo laiko mokės už high-endo kvapus, kad iš jų galėtų būti parduotuvė, kuri veiktų ne tris dienas, o visą laiką. Juo labiau, kad kvapas yra ne rankinė su logotipu, kurio net neparodysi niekam, kas patvirtintum savo statusą.

Kvapas yra išpilstyta svajonė, tačiau tuo pat metu jis mažiausiai už viską tinkamas statuso patvirtinimui. Mat tie, kam reikia pranešti apie jūsų statusą, nesupras to ženklo, o tie, kas pažįsta, žino, atskiria ir įsimena kvapus – jie ir taip viską apie jūsų statusą ir padėtį žino, ir jiems ta informacija yra perteklinė.

Pavyzdys iš nesenos patirties. Vienos pažįstamos nuotraukoje figūravo atidaryta vonios kambario spintelė (nuotrauka nebuvo apie kvepalus), ir viršutinėje lentynėlėje, prie krašto, buvo buteliukas Byredo Mojave Ghost. Aš tuos kvepalus žinau, nes mano sesė gavo juos iš Kalėdų senelio, bet šiaip tą nuotrauką pamačiusieji (o dėl skelbėjos populiarumo ją matė dešimtys tūkstančių) vargu ar daugelis užfiksavo. Prekės ženklas masėms nekalba, nelabai į jas taiko: jis nežymi net brangumo, nors tai tikrai nėra pigūs kvepalai, tai tik vardas, indentifikavimas, ir tiek. Daugelis net nežino, kad būna švediški kvepalai (jūs irgi tik dabar sužinojote). Ir mohavių dykumos gėlę, kaip kvepalų pavadinimą, priims labai mažai žmonių – galbūt tie, kas turi savo autentišką (ne iš kitų nusižiūrėtą, ne jiems iškomunikuotą) santykį su dykuma už Los Andželo Kalifornijoje ir tos dykumos augmenija.

Staliukas tai kaip mano vaikystėje, toks 70s

Staliukas tai kaip mano vaikystėje, toks 70s

Crème de la Crème kvepalai nėra pasirinkimas tų, kurie „gali sau tai leisti“. Juos perki ne todėl, kad gali, o todėl, kad nori. Mat, griežtai kalbant, labai daug kas gali sau leisti labai daug ką, tai tik prioritetų klausimas – kaip susidėlioji savo gyvenimą, nes visada turi pasirinkimą, o jei neigi, kad turi pasirinkimą, tai irgi buvo pasirinkimas: tu pasirinkai leisti kitiems rinktis už tave arba pasirinkai leisti jiems uždrausti tau rinktis.

Jeigu kvapai yra ne tau, tai jie yra ne tau, ir čia nesi nei blogesnis, nei geresnis, tiesiog palik tą mintį ir tiek.

Kaip gali gyventi high-end kvepalų parduotuvė Vilniuje, kai asmenys su potencialiai didesne perkamąja galia yra daugiausia neišmanėliai, vieni kitiems kartojantys klaikius nusišnekėjimus, už kuriuos aš noriu juos vanoti kumščiais. Dažniausiai girdimas, parduodant kokį nors kvapiųjų aliejų marmalą: „jokios chemijos, viskas tik iš natūralių sudėtinių dalių“. Jokios chemijos. Tai taip neprotinga, taip tamsu, kad net liūdna apie tai kalbėti. Kvapų kokybė kyla ne iš to, kaip aklos žolelių rinkėjos Anduose dantimis rovė gėlytes ir pasėdusios iš jų spaudė kvapųjį aliejų. Brangiausią Bordeaux vyną – ir aš turiu omenyje, brangiausią, ten, kur butelis kainuoja šimtais ir tūkstančiais – gaminantys ūkiai turi modernią įrangą ir nerūdijančio plieno talpas, kurios šokiruoja diletantus, kurie mano, kad menas turi būti priešiškas mokslui.

„Jokios chemijos“ – kaip inteligentiškas žmogus, aš net negaliu spjauti ton pusėn (man gaila jiems seilių), aš tik prisiminsiu vieną pavyzdį, kai Anglijoje žaislų parduotuvių tinklas sumanė pardavinėti kompiuterius, ir sugalvojo rinkos išskirtinumą: mūsų kompiuterių pasirinkimas toks paprastas, toks draugiškas vartotojui, kad nereikia jokio mokslo ir jokio išsilavinimo, čia tų nesąmonių nerasite.

Norėdami pabrėžti savo liaudišką paprastumą, visus parduodamus kompiuterius papuošė didele lipde su perbrauktu Alberto Einšteino portretu. Tai buvo tikrasis plebėjų triumfas prieš mokslą ir išmanymą savo atskirai aptvertoje teritorijoje. Geriau būtų, kad jų už tos teritorijos ribų niekas ir neišleistų.

Čia parduoda ne tiems, kas nori būti paprastesnis.

Parduoda ne tiems, kas nori būti paprastesnis.

Parduoda ne tiems, kas nori būti paprastesnis.

„Būk paprastesnis, ir žmonės nueis paskui tave“ – atsilikėlių maldelė. Taip pat ir „jokios chemijos“ yra šūkis tų, kas mokykloje chemijos nesuprato ir dar aiškino, kad joks mokslas jiems bus gyvenime nenaudingas ir todėl nereikia. Jie neklydo: šiandien jų darbo įrankis yra greičiausiai kasos aparatas supermarkete, kur mygtukai idiotų patogumo dėlei sužymėti spalvomis. Banknotus jiems irgi spalvomis sužymi, kad nereikėtų pervargti, atskiriant rašto būdu 10 nuo 20.

Šio straipsnio geroji naujiena yra ta, kad kažkur aš buvau neteisus, nes šiandien Crème de la Crème turi tris parduotuves Vilniuje, po vieną – Kaune ir Klaipėdoje ir vieną Taline.

Jie sako, kad jie nori turėti dar daugiau kvepalų parduotuvių. Ir tada supratau, kuo jie panašūs į mane: man irgi niekada negana mano radijo, televizijos, straipsnių, internetų, apžvalgų, knygų; ir kuo daugiau žmonės klausia, kas visa tai skaito ir žiūri, negali juk niekas tuo domėtis tuo labiau aš noriu įrodyti, kad ne viskas yra taip, kaip jums, galbūt, atrodo.

Tos kvepalų parduotuvės irgi yra tylus įrodymas, kad ne viskas pasaulyje yra taip, kaip gali kartais pasirodyti.

 

Pareiškimas apie interesų konfliktą: su vienu iš bendrasavininkių aš mokiausi mokykloje ir jis mano bičiulis, todėl štai apie tai turiu pasakyti.

5 Komentarai

  1. R

    Asmeniski Byredo favoritai – Rose of No Man’s Land ir Bal d’Afrique. Puiki parduotuve, aciu jiems, kad yra

  2. Kad tik daugiau būtų dalykų, kurių atrodo, akd negali būti.
    Ir dižiausias kaifas, kai “ perki ne todėl, kad gali, o todėl, kad nori.“ Ir žinai kur.

  3. Pikčiurna

    Sveiki, čia ne į šio straipsnio temą, tačiau turiu jums prašymą. Aišku, tai jūsų valia, o galbūt jūs pats norėsite apie tai parašyti. Pamenu, jūs parašėte labai puikų straipsnį, kuriame apibūdinote geek’ą, kuris buvo patenkintas netgi tuo, kad vaškuodamas savo morką pataikė sau į akį.

    Taigi, gal galėtumėte parašyti straipsnį apie panašius ,,gerus berniukus“, kurie atrodo lyg geriausi žmonės pasaulyje, tokie, kurie atrodo ir elgiasi taip lyg net musės negalėtų nuskriausti? Esu įsitikinęs, kad jeigu suprantate, ką aš turiu omenyje, jūs tai padarytumėte žymiai geriau nei aš.

    • aryan

      Pradusk

Parašykite komentarą