Žinokit, aš nežinau

Žinokit, aš nežinau, kodėl čia koldūnai

Žinokit, aš nežinau, kodėl čia koldūnai

Ateina pavasaris, bunda gamta, gal pakalbėkime apie bundančius jausmus. Vienas tų jausmų yra įniršis, reta jo rūšis, kur jau žinai, ką sakys pašnekovas, ir susierzini dar jam nieko nepasakius.

Pradėkim nuo nieko gero nežadančios frazės parduotuvėje: „Ar galiu kuo nors padėti.“ Žinokite, kad pardavėja ateina šio klausimo užduoti tik tada, kai jūs visiškai laimingi žiūrinėjate prekes, ir jums tikrai, tikrai jokios pagalbos nereikia.

Kai jums reikia pagalbos, tos pardavėjos išsislapsto. Ta prasme, ne šiaip paeina toliau, bet slepiasi taip pat gerai, kaip slepiasi nindzės. Net jei kurią nors jums pavyksta pagauti (o jos iš tolo mato pirkėją, kuris jų tuoj kažko paklaus, ir nuo tokio pirkėjo skuta kosminiu greičiu), pokalbis nebus malonus.

Pardavėja padaro skausmingą veido išraišką (jei esate vienoje tokioje angliškoje parduotuvėje Vilniaus Gedimino prospekte, netoli Vaikų Pasaulio, tai ten dar jums gali padaryti ir tarybinį „netrukdykite dirbti – jūsų daug, o aš viena“ variantą, kai darbuotoja demonstratyviai skaičiuoja čekius ir nepakelia akių į jus, nors jūs stovite priešais ją, kaip uola), atsidūsta, kaip motina, kurios šešiametis tik ką aštuoniasdešimtą kartą paklausė, kada kada kada važiuosim į Walt Disney World.

Štai jums atsakymo variantai: „Viskas, ką matote, tuos dydžius ir turime“. Principe tai būtų ir viskas, ką išgirsite jei klausiate kažko apie drabužius. Jos ten ne tam, kad atsakinėtų į jūsų klausimus. Jos lanksto klientų sujauktus megztinius, o „kuo galiu padėti“ yra frazė, kuri nieko nereiškia ir juo labiau nėra klausimas jums. Ne. Pati pardavėja žino, kad niekuo jums padėti negali, nes jei ji kuo nors galėtų padėti, tai dirbtų ne šitoje parduotuvėje ir turbūt išvis ne parduotuvėje.

Atskiri linkėjimai, jei galima, „Laisvalaikio dovanų“ savininkams, kuriems aš kažką noriu papasakoti. Aš noriu jums papasakoti, kad jūs nuomojatės iš Hyper Maximos Savanorių pr. 255, Kaune, prekybos plotą, tada mokate algą (kad ir nedidelę), kažkokiai vištai, mokate už to kioskelio baldus, kasos aparatą, kreditinių skaitytuvą, ir tada penktadienio vidurdienį tas gamtos stebuklas, kurį pasamdėte, išsikedena valandai. Mažiausiai valandai, nes kai atėjau, pakabintas laikrodėlis žadėjo dirbti po valandos. Nes gal jau ir ryte ji buvo jį užkabinusi. Čia ne užkąsti ir ne į tuliką, čia mažiausiai valandai. Jei aš turėčiau tokią darbuotoją, aš – ne, ne atleisčiau ją iš darbo. Aš sugalvočiau jai ką nors baisesnio. Jei yra Dievas, gal jis galėtų pasiųsti skėrius, tvaną jos namams, ar kokią baisią ligą. Ir tada aš nušokčiau nuo tilto, nes ta darbuotoja iš jūsų vagia laiką, pinigus ir galimybes.

Bet gana apie nesamas pardavėjas. Pakalbėkime apie prašymus patarti kokią nors prekę. Čia jūsų laukia platesnis asortimentas: „Žinokit, aš nežinau.“ „Žinokit, visi geri.“ „Žinokit, čia kaip kam, pagal skonį.“ Ir pats geriausias: „Žinokit, aš pati nebandžiau.“

Aš pati nebandžiau. Aš vadinuos „konsultantė“ (man taip parašyta ant kortelės, kuri prisegta ant papo), aš tik ką pasisiūliau jums patarti, bet mane samdanti bendrovė tiek pigi, buka ir kolūkietiška, kad net man nedavė pabandyti tų prekių, kurias aš parduodu. Jūs tik ką supratote daugiau, negu jums reikėjo. Jūs tik ką vos nenusipirkote kažko iš labai, labai blogos kompanijos, kuri taip taupo pardavėjoms, tai įsivaizduokite, kaip ji taupo viskam kitam gyvenime, ir iš kur surinktos jos prekės – turbūt atvežė, kaip tuos vynus iš parduotuvės, panašios pavadinimu į diskoteką, iš sudegusių sandėlių, bankroto administratorių ir antstolių aukcionų visur Europoje, ir bando jums parduoti prekybos centre kaip gerą daiktą, pasisamdę ubagę Svetlaną arba Deimantę, kuriai net pabandyti tų šampūnų nedavė. Tik liepė sakyti, kad jie iš natūralių medžiagų. Lyg kam nors būtų skirtumas, lyg kas nors galėtų patikrinti, ir, galiausiai, net ir pigiausiame šampūne visada yra natūralios medžiagos: tai vanduo. Jis visad natūralus.

Koks būtų šios istorijos moralas? Jeigu pardavėja ar kitaip jus aptarnaujanti asmenybė pradeda kreipinį į jus nuo „žinokit“, jūs galite būti absoliučiai garantuotas, kad tikrai, tikrai, tikrai jums gerų naujienų čia nenusimato nei šiandien, nei principe niekada. Toliau galit net neklausyti, tik susinervinsite.

Žinokit, čia kaip ir būtų straipsnio pabaiga, taip, žinokit, tai jau būtų ir viskas, nebent norėtumėt luktert iki kito straipsnio. Žinokit.

10 Komentarai

  1. Karolis Lietuvis

    „Viskas, ką matote, tuos dydžius ir turime“. Tamsta Užkalni, esate tikras socialinis inžinierius :) Pagarba.

  2. Žinokit, čia labai linksmas straipsnis! :) Mano žmona vaistinėj vis skundžiasi, kad pirkėjai stebisi, kaip ji gali būti neparagavusi visų jos parduodamų vaistų 😀

    • Norint dirbt vaistinėje neužtenka baigti 5 klasių ir žemės ūkio mokyklos

  3. Giedrius

    Aš labai laukiu, kada pardavėjai išnyks, nes bus galima užeit į krautuves, į kurias dabar nemalonu užeit dėl visų tų durnų klausimų. Beje, panašiai ir su visokio profilio nesavitarnos prekybvietėm – nespėji prieit ir meniu pasiskaityt – jau klausimas „prašom, ko norėsit?..“

    Koldūnai baisiai skaniai atrodo…

  4. Mindaugas

    Kad ir kaip jos nervintų, nemanau, kad tai pačių konsultančių kaltė.
    Jeigu įmonė joms nesuteikia jokių seminarų ar produktų pavyzdžių, čia jau įmonės kaltė. Sunku tikėtis, kad už 400€ atlyginimą jos pirks savo produktus, kad turėtų ką patarti klientui. Gal kadanors.
    Tuo labiau, dauguma tai įsivaizduoja kaip darbą „kol atsistosiu ant kojų“, taigi investuoti į savo darbą daugumai vis dar atrodo pinigų švaistymas.
    Apskritai, įtariu, kad konsultantės darbas dažnokai įsivaizduojamas kaip kokio apsauginio. Labiau sudaryti patikimą įspūdį, negu suteikti kokybišką paslaugą.
    Bet čia tik mano nuomonė.

  5. Mikas

    Bravo Uzkalnis, i desimtuka! Dar pavaryk apie kirpejas ka jos issidirbineja pav, kai kerpa ir klausia kaip kirpsime bakus istrizai ar tiesiai? ir tt.

  6. vilma

    As dariau testa: turejau ilga apsipirkimu diena per n parduotuviu, skaiciavau kiek pardaveju su manim pasisveikis… spekit rezultatus… is daugiau kaip 20 parduotuviu.. tik 1 :)

  7. mustangas

    „Ar galiu kuo nors padėti.“ verčiamas į anglų kalbą „How do you do“. Atsakymas „Ačiū, renkuosi“ irgi yra verčiamas į „How do you do“.

    Čia aprašyti atvejai yra apie šešioliktos lygos žaidėjus, kurie, įskaitant tų kioskelių šeimininkus, gyvenime aptarnavimo patyrę nėra (all inclusive mahmud’s plaza resort Egipte yra topiausia patirtis). Ir taip, JAV šešiolikta lyga funkcionuoja geriau, nes kiekvienas pirkėjas gali būti tarp „yay! we’re not closing this month!“ ir „sliding these rollers down last time tonight…“. Skirtumui įtakos manau turi privaloma šešių mėnesių išeitinė.

    Panašiai kaip Lietuvoje JAV kartais elgiamasi aukščiausioje lygoje. Nors laikrodžiai jau de facto yra juvelyrika, nėra gera idėja juos pirkti Cartier kaip turbūt nereikėtų pirkti Rolex kolje. Garantinis aptarnavimas gali užsikabinti „atostogauju“ savaitei. Taip kad čia ta valandėlė ant durų laikroduko – tik akimirka 😉 Net šypsenos neištrina.

  8. Rasa

    Dar vienas mane iš proto varantis klausimas: „Ar jums reikia maišelio?“ Tai pasakoma tokiu egzistencinio klausimo tonu, kad mane išmuša iš vėžių. Juk ne man reikia to maišelio, dzin man tas jūsų suknistas maišelis, o pardavėjams: dėl estetikos, reklamos, patogumo pirkėjui ar dar daug kitų dalykų. Tai kaip man tą daiktą neštis? Išsižiojau, kai pirktą lego žaislą, įkišo į peršviečiamą turginį vienkartinį plėvėmaišį. (Sorry negaliu kitaip pavadinti). Negi jiems patiems nerūpi, kaip supakuota jų prekė? Tada dar stena suprakaitavę, kad reikia primokėti kažkiek ten tų centų… na tada visai pasiuntu,juk jie dar man turėtų primokėti už jų prekių reklamavimą. Iki šiol nesuprantu, ko jie tų maišelių ar gražesnio įpakavimo neįskaito į prekės kainą… Rodos tai ir nėra būtina, bet palieka labai malonų jausmą gražiai įpakuota perkama prekė… ir traukia sugrįžti

  9. X1

    Įeinu į DRABUŽIŲ parduotuvę ir slenku tarp stalų nukrautų kelnėm, dar į nieką neatkreipiau dėmesio, tiesiog slenku buku žvilgsniu tyrinėdamas viską aplink, ir viena ten dirbanti kaimietė, aiškiai prieš tai ir dar nelabai seniai dirbus kokiam čileke, greitu žingsniu atlekia ir dar iš tolo lėkdama rėkia- „LABA DIENA, GAL IŠKART KONORS?“. Wtf??? Nesusivaldžiau patrolint- „Dienos sriubos lėkštę ir bus viskas!“. Ir ji jau buvo benusisukanti lėkt daryt sriubos kai netyčia susigriebė, kad visgi dirba drabužių parduotuvėj. Tada nutaisė tokį atseit gudrų snukį, atsiet čia ji protinga, o visi kiti durniai ir kokią nesamonę čia katik pasakiau. Anyway, tas GAL IŠKART KONORS, nuskambėjęs DRABUŽIŲ parduotuvėj, iki šiol verčia šypsotis.

Parašykite komentarą