Man nesvarbu, atstokit

Man Nesvarbu Atstokit

Coffee Inn Miesto Kronikos

Jūs paaiškinkite man, prašau, kas pasakė žmonėms, kad visi nori didesnio pasirinkimo. Kava – iš kokių pupelių norėsit (taip, aš suvokiu, kad rašau šitai Coffee Inn naujienlaiškyje, bet aš būtent ir noriu, kad jiems būtų geriau)? Man nesvarbu, geriausia, kad būtų iš kavos pupelių, tik gal galima greičiau.

Pieno – o kiek jums pieno? Principe, kad matytųsi, kad įpylėte, ir kad ne per kraštus, how about that? Čia jums sunku? O kodėl jūs manęs nepaklausėte kažko, kas man tikrai svarbu: ar aš norėčiau, kad būtų lėkštutė švari, ar norėčiau, kad joje teliuškuotų šiltos kavos balutė, ir varvėtų pakėlus puoduką ant stalo ir ant drabužių? Neklausėte šito pasirinkimo, ir vis tiek įpylėte per daug – tiek, kiek neįmanoma atsinešti iki klibančio staliuko (palaukite, dar kada nors bus apie klibančius tuos jūsų staliukus, ateis ir jiems eilė).

Kažkada buvo toks laikas, kad viskas (beveik) buvo vienoda, beveik visiems. Butai, mašinos, alus, kefyras, uniformos, muilas, skalbimo milteliai, kurių dar idiotai nesugalvojo vadinti „skalbiamaisiais“ – viskas buvo vienoda, arba nebūdavo išvis. Jei ir buvo koks pasirinkimas, tai jis buvo akivaizdus, ir net ne pasirinkimas: pavyzdžiui, kas tau rinksis įprastinį butą blogame stambiaplokščiame name, jei galima pasirinkti vos geresnį („pagerinto išplanavimo“) be pereinamų kambarių ir su truputį didesniu kalidorium irgi blogame stambiaplokščiame name.

Tada atrodė, kad jei mes tik turėtume pasirinkimą iš penkiolikos rūšių šampūno, tai būtų oi kaip gerai, tada jau būtų kaip Švedijoje. Tai dabar ir turime to šampūno pasirinkimą, ir vis tiek visi perka tą, kuriam taikoma akcija, nes kam mokėti daugiau.

Didžiausias įmanomas pasirinkimas yra valgiaraščiuose, ypač tinklinių šėryklų. Ne šiaip sau kad būtų keturiasdešimt rūšių picos. Ir ne, ne picerijoje, ten picos šešiasdešimt rūšių – čia mes kalbam apie blyninę, kur taip pat yra šaltibarščiai, žuvienė, sultinys, Kijevo kokletai, varškėčiai, išpjovos kepsnys (bent jau jie taip sako) ir, žinoma, pjaustnys, japoniškos salotos, Cezario salotos, prancūziškos salotos, mongoliškos salotos su medaus padažu, dešrelės, košė, kava, kapučinas, aštuoniolika rūšių arbatos iš vienodų pakelių su šienu, su medumi, su liepžiedžių medumi, su viržių medumi, su agavų medumi, ir šita nesąmonė niekada nesibaigia.

Anksčiau taip pat buvo ir parduotuvėse, kur būdavo, pavyzdžiui, prie rūkytų mėsų nesunkiai prikabinėta 500 rūšių rūkytų dešrų: Mėgėjų, Dydžėjų, Sodžiaus, Brydžio, Dieduko, Anūko, Bobutės, Močiutės, Dūmo, Krūmo, Kelmo, Šulinio, Kulautuvos, Lietuvių, Sūdūvių, Jotvingių, Kryžiuočių, Kalavijuočių, Krišnaistų, Filologų ir Proktologų. Ir visos jos taip pat buvo principe vienodos, ir tada parduotuvės suprato, kad viskam yra ribos, ir tada paliko šimtą rūšių.

Bet kai kas įstrigo svajonėse apie didesnį pasirinkimą visiems laikams, ir teko girdėti apie vieną kavinių tinklą, kuris ruošėsi turėti dvidešimt (ar keturiasdešimt) pupelių rūšių vienoje pagrindinėje kavinėje. Paskui jie metė tą mintį, gal kas paprotino.

Žmones dažniausiai nori nusipirkti, suvartoti ir judėti tolyn, o ne krapštinėtis ir juo labiau ne kalbėtis su žmonėmis, kurie jau nebegali parduoti jums kavos arba kibino, nepadarę iš to kažkokio suknisto egzamino apie gyvenimo aspektus. Kai aš norėsiu su kuo nors pasikalbėti apie gyvenimą, nueisiu pas psichologą. Hipsteris su kvartuku ant lieso kūno ir lotyniška tatuške ant dilbio nebus tas žmogus, su kuriuo aš kalbėsiuos.

Jums gal sunku patikėti, bet kartais man norisi bet kokio jogurto, bet kokio vandens (net tingiu galvoti, ar noriu gazuoto, ar ne – atneškit, prašau, tik greitai, ir duokit man pačiam įsipilti, nesikankinkit savo drebančiom rankom), bet kokios maikės (kad tik būtų juoda), ir bet kokio benzino. Kokio padažo norėsit prie dešrainio? Man nesvarbu. Nustebinkit mane.

Bet žmonės jau atprato elgtis pagal situaciją, ar pagal savo skonį, kai jiems pasakai „jūsų nuožiūra“. Tik geresniuose restoranuose, kai klausia, kaip kepti steiką, gali pasakyti „šefo nuožiūra“, ir jie nedrįsta ginčytis, nes šefas turi žinoti, kaip skaniausia, ir tikrai negali sakyti, kad jis nežino. Jei nežino, tai kodėl jie virtuvėje? Tokiais momentais aš esu laimingas, kad man pavyko išsisukti iš pokalbio ir numečiau kamuoliuką atgal jiems, tegul jie dabar užsiima.

Neklauskit manęs apie nieką. Aš pas jus ne pasišnekėti atėjau. Duokit man, ko paprašiau. Visą kitą galite atspėti.

Parašykite komentarą