Viešbutis, kurio neturėtų būti, padarė spa, kurio negali būti

Už langų - gražumas

Už langų – gražumas

Ką jūs atiduotumėt už paskaitymą, kaip Užkalnis poilsiauja spa, masažuojasi, kaitinasi pirtyse ir svaigsta nuo procedūrų? Turbūt, nemažai, bet šiandien jūsų laiminga diena, nes galite imti ir skaityti. Ir tai nebus reklaminis straipsnis, nes jei jūs galite atvykti į šį spa ir viešbutį, turbūt apie jį jau žinote, o jei perskaitę galvojate „reklaminis straipsnis“, tai abejoju, ar jums ten pavyks patekti, o jei pavyks – vargu ar ten patiks.

Apie IDW Esperanza Resort aš jau esu rašęs. Kurortas už Trakų, penkios žvaigždutės ir daugelis įmanomų įvertinimų – geriausias Lietuvos kurortas (kurortas iš vieno viešbučio), geriausias Lietuvos viešbutis prie Ungurio ežero ir garsiausias virtuvės vadovas, dirbantis Baltijos šalyse, Mickey Bhoite iš Toskanos.

Čia ta dalis, kur yra pagyrimai, daugiau nebus, nebijokite.

Žmonės, kurie patenka ten, pasakoja ne apie apdovanojimus, o dažniausiai apie tai, kad statiniai iš nenormaliai stambių Kanados kedro rastų yra tokie, prie kurių sunku priprasti, ir apie tai, kad aptarnavimas ten toks, kokio nematė nei Lietuvoje, nei beveik niekur pasaulyje. Tai vienintelis man žinomas viešbutis šalyje, kur yra taip keista, kad daugumai (bent jau tiems, ką man teko sutikti ir su jais apie tai kalbėtis) ten iš pradžių visai nepatinka. „Kaimo turizmas ant steroidų“, „kažkokios labai didelės pirkios“, „labai didelis namelis be vištos kojelės“, ir, pagaliau, dažniausiai girdėtas – „ne man“.

Įdomu, kad jis tikrai ne kiekvienam, ir ne tik ta prasme, kad viskas turi savo kainą, bet tiesiog ne visiems reikia tokios architektūros ir tokio paslaugų lygio, nuo kurio kai kas gali pasijusti išvežti iš Lietuvos į nežinomą šalį, kur kalba lietuviškai, bet viskas kitaip.

Aš turiu problemų gyvenime. Esu tikras, kad jų tikrai yra. Viena: kad mane Lietuvoje beveik visi pažįsta ir žiūri į mane, kaip ožiai susidomėję žiūri į kopūstą (todėl vasarą negaliu ilsėtis nei Palangoje, nei Nidoje), o kita – kad aš labai daug dirbu, ir man reikia retkarčiais ilsėtis, nes antraip iš kur aš trauksiu savo kūrybiškumą ir savo tūkstančius žodžių tekstų, kuriais džiaugiasi lietuviškai skaitantys skaitytojai visame pasaulyje.

Šito kurorto Lietuvoje neturėtų būti, nes jis jai, iš principo, per geras. Lietuvoje kaip ir nėra žmonių (gal išskyrus mane, mano pačius artimiausius ir kelis draugus), kam visa tai galėtų tikti. Bet jų, kažkokiu būdu, yra.

Dabar IDW Esperanza Resort padarė spa, kurio negali būti, nes negali būti kurorto tokio, kuris mane padarytų iš spa nekentėjo entuziastingu spa mėgėju. Aš tikrai nelabai mėgau spa. Aš už viską labiausiai negalėjau suprasti, koks gali būti įdomumas visą dieną būti lepinamam, gal todėl, kad nelabai lepino gyvenimas, greičiau grūdino, kaip karį.

Tai padaryta buvo, iš esmės, nesudėtingai – padarymo būdu. IDW Esperanza Resort atidarė spa, skirtą tokiems, kaip aš. Nerašysiu nei to, kiek kainavo visas naujasis spa (nes tiksliai ir nežinau), nei procedūrų kainų. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei galėsite atvykti į šį kurortą, tai galėsite susimokėti ir už kelias procedūras, kainos didelės, bet ne kosminės, ir – kaip ir visur kitur kurorte – už ką bemokėtumėte, kažkas kitas jau bus už jus sumokėjęs daugiau, negu sumokėjote jūs. Nes visas šis kompleksas nėra ir negali būti pelningas: jei išsirikiuotų lankytojų eilė, kuriuos aptarnautų dieną naktį, nuo pat Trakų iki čia, tai gal po penkiasdešimties metų steigėjai ir atsimuštų pinigus, bet vėlgi, ne, ir tai nepadėtų, nes viskas nuolatos atnaujinama visą laiką. Tai, ką pamatysite šiandien, jau po metų ar dviejų jau turbūt bus atnaujinta. Net ir amerikietiškos kirpyklos kėdės, tokios pat, kaip kur nors Niujorko ar Čikagos kirpykloje, kur senamadiški barzdaskučiai, kur jos, prižiūrimos, laiko be gedimų kokius penkis dešimtmečius, kaip senieji amerikietiški lėktuvai Boeing 747, kurie todėl taip brangiai ir kainuoja, kad yra neužmušami.

Kirpykla tokia kirpykla

Kirpykla tokia kirpykla

Pasakysiu tik tiek, kad Lietuvoje (ir kitose Baltijos šalyse) nieko į šį spa net panašaus nėra. Aš ten praleidau kelias dienas, ir galiu pasakyti keistą dalyką, kad galėčiau praleisti dar kelias, nors aš esu toks žmogus, kuris niekada nesidomėjo spa lygiai taip pat, kaip aš niekada nesidomėjau žolės rieduliu, mezgimu ar kaitinimusi saulėje. Poilsis atsigulus – prie baseino, prie jūros, ant masažo stalo – man buvo visada nuobodžiausias įsivaizduojamas dalykas. O aš nuobodžių dalykų nevirškinu, nes gyvenimas per trumpas, kad darytum, kas nepatinka.

Gerai atrodo Užkalnis, ar ne.

Gerai atrodo Užkalnis, ar ne.

Tačiau čia man apsuko smegenis. Štai masažo stalas, virš kurio dar ir dušų sistema, papildanti aliejų aromatus (aš negalvojau, kad man gali taip patikti ne purškiami iš buteliukų, o trinami kvapai), purškianti ir pilanti į skirtingas kūno vietas skirtingos temperatūros čiurkšlėmis. Ar pora šimtų eurų per valandą ar pusantros rūpesčio ir nerealios šildomos ir šaldomos palaimos gali pasirodyti, kaip labai dideli pinigai? Tikrai taip. Bet kas būna, kai nuvežate automobilį techninės priežiūros? Ten kiek kainuoja, tiek kainuoja, nes mašiniukui reikia padėti, o pinigų atsiras. Kodėl mes taip nesugalvojame ir nenusprendžiame apie pačius save? Atsakykite man.

Čia taip atrodo klaudas

Čia taip atrodo klaudas

O čia yra debesis. Tokio nėra Lietuvoje, apskritai, visoje Europoje vos kelios tokios mašinos yra. Tai poilsio mašina, kuria nebūčiau patikėjęs, kaip netikiu psichotropinėmis kaldrutėmis, bet dabar šituo dalyku aš tikiu. Čia atsiguli valandai, pradeda burgzti ir junginėtis šviesos, kelis kartus užmiegi, ir per valandą pailsi taip, kaip pailsi per naktį miego. Aš taip pat netikėjau, kad taip gali būti, kol pats ten nepagulėjau.

Jie sako, kaip motinos isčiose. Vadinkite mane keistu, bet aš neatsimenu, kaip buvau motinos isčiose.

Tikrai nerašysiu ilgo sąrašo visų procedūrų, kurių yra visa knygelė, kurią jums parodys ir paaiškins tenai, kai atvyksite. Aš tik pasakysiu, kad vaikščiojau susisupęs prabangiu chalatu (chalatas iš La Perla – aš iki šiol žinojau tik apatinį trikotažą su tokiu prekės ženklu, pasirodo, dar būna rankšluosčiai ir chalatai, kas galėjo pagalvoti, kad aš prie šios erotikos prisiliesiu savo nuodėmingu kūnu), tarp pirties ir baseino, tarp sūkurinės vonios ir procedūrų ir tarp tokių švitinimo lempų, kurios man įšvitina ne tik odos spalvą, bet ir kūrybinį įkvėpimą. Aš grįšiu ir vėl, pažadu jums. Ir, kai jūs nuvažiuosite ten, gal ir jūs mane ten pamatysite. Vien dėl to verta.

 

Andrius Užkalnis viešėjo kurorte ir spa IDW Esperanza Resort kvietimu.

Parašykite komentarą