Apie nostalgijos grėsme kūrybiškai asmenybei

Režisierius Kristijonas Vildžiūnas, kaip Dorianas Grėjus, yra nepaliestas laiko

Režisierius Kristijonas Vildžiūnas, kaip Dorianas Grėjus, yra nepaliestas laiko

Mes visi galvojame, kad nostalgija ir praeities rakinėjimas ir grežiojimasis į ją yra vienareikšmiškai gerai. Gyvenimas praeitimi tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir galinga industrija: žmonės geriausiai perka tai, kas yra iš praeities, perka ir prašo dar – muziką, vaizdus, prisiminimus, madas, namų interjerus.

Esu taip pat kaltas, kaip ir daugelis kitų: bent jau dvi mano knygos, Evangelija ir Evangelija II, yra nostalgijos produktai, tegu ir labiau sofistikuoti, negu Facebook grupės, pasakojančios apie tai, kokia gazirofkė buvo Tarybų Sąjungoje, bet vis tiek nostalgijos produktai.

Kristijonas Vildžiūnas yra pripažintas lietuvių režisierius, dabar baiginėjantis naują filmą „Senekos diena“, kuris yra su jo grupės, buvusios jaunystėje („Šiaurės Kryptis“) dainų saundtreku, ir filmas daugumoje yra apie santykį su dabar ir su tuo, kas buvo. Ir čia buvo pasakytas labai svarbus dalykas, kurio įsikibau, nes man tai buvo autoterapinis dalykas, atsakinėjantis į klausimus vieną po kito.

Kristijonas kalbėjo apie praeitį, kaip apie akmenų prikrautą kuprinę, kuri sveria pečius, ir dėl kurios yra sunkiau eiti. Gyvenimas praeitimi yra patrauklus, įtraukiantis kaip narkotikas, labai viliojantis, bet jis ne tik mus griauna iš vidaus, išsiurbia jėgas, bet ir užima jėgas, užpildo mūsų gyvenimo kambarius, kaip tas pakvaišęs pensininkas, kuris kaupia senus laikraščius, deda juos stirtomis vieną ant kito, kol pagaliau bute nebėra kur pasisukti dėl šiukšlių. Mes iš tokių juokiamės, bet jie yra mes, kai mes pradedame gyventi praeitimi, dažnas įklimpstame ir nebegalime išsilaisvinti ir tada reikia dar daugiau praeities.

„Nauja – tai gerai užmiršta sena“, sako tokie žmonės, beveik didžiuodamiesi, arba ne beveik didžiuodamiesi, o tiesiog didžiuodamiesi ir džiaugdamiesi tuo, kad gyvena atrajodami, arba perkramtydami sena atrarojimą.

Tas matyti ir estetikoje – dalykau jau nebegali būti gražūs be praleidimo per Instagramo fake-senovinius filtrus, dizainas ir drabužiai taip pat turi būti apie replikavimą kažko, kas jau kažkada buvo ir kažką reiškė, ir kadangi visi yra sutarę, kad anksčiau buvo geriau, tai dairymasis atgal irgi yra labai gerai, tuo pačiu visuotiniu sutarimu.

Ir tada dabarčiai ir ateičiai visai nebelieka nei laiko, nei vietos. Jos būna išstumtos iš gyvenimo, kaip narkomanui iš jo gyvenimo viską išstumia priklausomybė. Kažkada aš buvau labai tvirtai už žolės legalizavimą. Tada Amsterdame pamačiau tuos degradavusius žolininkus coffee šopuose, kurie nieko daugiau nedarė, tik rūkė žolę, ir jie nieko daugiau savyje neturi, kaip mintis apie žolę ir dėl žolės ir tai yra jų pradžia ir pabaiga ir viskas, ką jie turi. Pati žolė yra nieko baisaus, tik kai ji užima visą vietą, tai jau yra nekas. Tas pats ir su nostalgija.

O dar Kristijonas Vildžiūnas su manimi mokėsi architektūrą Statybos technikume, o dar paskui ir Vakarinėje mokykloje (Vilniaus suaugusiųjų Varpo gimnazijoje) ir mes buvome draugai, ir tai buvo, kaip Kristijonas prisiminė mano laidoje, prieš trisdešimt metų, ir jeigu tai nėra baisu ir sena, tai aš nežinau, kas yra baisu ir sena. Taip giliai į senovę geriau nekapstyti. Tai aš ir nebekapstysiu.

Visa laida yra čia.

 

Parašykite komentarą