Jie negali gyventi be

Vakaro akimirka. Fotografas Ramūnas Danisevičius su bičiuliu.

Vakaro akimirka. Fotografas Ramūnas Danisevičius su bičiuliu.

Coffee Inn – Miesto Kronikos

Kas yra su žmonėmis, kurie giriasi savo priklausomybėmis? Aš nekalbu apie narkomanus, kuriems tikrai blogai be kažko – jie nesigiria tuo, kaip jiems reikia heroino.

Aš kalbu apie paprastus, sveikus (maždaug sveikus) žmones, dažnas kurių turi apmokamą darbą, kurie yra labiausiai pasaulyje užknisantys individai, nes jie privalo visiems pranešti, be ko jie negali gyventi. Dar ir meluoja, nes aišku, kad gali gyventi. Nė vienas žmogus dar nenumirė todėl, kad nesuvalgė bandelės su razinomis.

„Aš kol kavos neišgeriu ryte, esu negyva. Negaliu be jos gyventi.“ „Šitas šampūnas yra mano išsigelbėjimas. Jei jo neturėčiau, aš numirčiau. Manęs ne-bū-tų. Mano plaukai būtų tragiški.“ Tragiški plaukai paprastai yra baisiau už Rwandos genocidą, tačiau, skirtingai nuo Rwandos genocido, jų niekas nepastebi, išskyrus jų turėtoją, kuri irgi jų nemato be veidrodžio.

„Mano virtuvės neįmanoma įsivaizduoti be šafrano. Neįmanoma. Tai man gyvybės ir mirties klausimas.“

Ką čia nusišneki? Nori, pasakysiu, kaip tavo virtuvė atrodo be šafrano? Išimk iš spintelės šafraną ir išmesk pro langą. Štai, dabar tu turi virtuvę, kurioje nėra šafrano. Įsivaizduoti buvo paprasta.

„Negaliu be ledų. Man jų taip reikia, kad, atrodo, galėčiau ką nors užmušti.“ Blogai sakai. Užmuštum, brangioji, sėstum į kalėjimą, o ten tikrai su ledais būtų sunkiau. Ten galėtum savo kameroje būti kiečiausia. Tave vadintų „Ūmioji Agota, kuri užbadė žmogų negyvai, nes negavo ledų.“ Visi gerbtų. Kameroje.

Kodėl mes gyvename tokiame pasaulyje, kad yra šaunu girtis tuo, kad žmogus, Dievo kūrinys, mano esąs mirtinai priklausomas nuo kažkokio skystimėlio ar kažko valgomo ar apskritai kažkokio daiktelio, ir – maža to – galvoja, kad pasigyręs apie tai, jis parodys kažin kokį savo išskirtinumą ar šaunumą? Tai juk didelis trūkumas, defektas, o tu giriesi.

Čia kaip tie, kas giriasi, kad yra „geografiniai kretinai“. Girdėjau tokį kalbėjimą. Taip kai kas šneka apie save. Čia tie žmonės, kurie ne tik nesiorientuoja, bet tuo didžiuojasi. Kita stadija jau yra „nepažįstu raidžių“. Palauk, bet beveik ir tokių būna. „Kažką ten man atsiuntė iš banko, aš NIEKO nesupratau.“ Gavai lietuviškai laišką, ir esi toks durnas, kad nesupranti, kas ten parašyta? Tai nors nesigirk, prietranka.

Panašiai, kaip tos mamytės, kurios giriasi, kiek išgėrė per atostogas, ganydamos vaikus kur nors Nidoje ar Palangoje. Joms atrodo, kad čia yra dvigubas privalumas: kartu ir kietos amazonės, kurios geria smarkiau už diedus, ir gal kartu kas nors jų pagailės, nes supras, kad juk pila ne iš gero gyvenimo. Čia joms taip atrodo, ir tik joms. Visi kiti galvoja, kad jos yra atsilupusios, nestabilios alkoholikės, maža to, tokios nykios, kad nieko daugiau neturi apie savo gyvenimą papasakoti, išskyrus taip, kaip susivertė butelį balto į gerklę. „Gėriau kaip vandenį“. Girtis tuo, kad prisigėrei, galima tik iki 16 metų amžiaus – tik tada tai yra atleistina.

Paminėjau geografinius kretinus, ir pasakykite jūs man, kas įvyko su mūsų taksi automobiliais, tiksliau, jų vairuotojais. Anksčiau Lietuvos Respublikoje, norėdamas vairuoti taksi automobilį, privalėjai įvykdyti tris reikalavimus: (1) turėti skaitliuką ir plafoną, (2) turėti radijo imtuvą, kuris pagautų „Russkoje radio“, ir niekada nekeisti dažnio, ir (3) niekada nesiprausti. Viskas buvo paprasta, taisyklių visi laikėsi. Kvepėjo nelabai gerai, bet visi nuvykdavo daugmaž ten, kur jiems reikėdavo.

Dabar viskas pasikeitė. Dabar prie vairo susodino tuos, kas nepažįsta miesto ir nemato dėl to problemos. Kaip jos atrinko, man yra paslaptis, nes mano vidutinis pažįstamas miesto gyventojas sugeba nuvykti į pagrindinius miesto rajonus, oro uostą ir prie Lidlo be jokių trikdžių. Na, gerai, gal nežino Beatričės gatvės sostinėje, bet tai jos niekas nežino, išskyrus mane. Įtariu, net ir tos gatvės gyventojai nelabai ją žino. O šitiems taksistams dėl savo neišmanymo nėra jokios problemos. Jie turi planšetę (o kartais ir dvi) ir navigacijos daugiau, nei JAV kariuomenė per karą Irake, jiems galima paskambinti ir atsiųsti žinutę, bet tuo pačiu metu jie yra iškasti iš po žemių egzemplioriai, kurie (literally) klausia, kai juos paprašai nuvežti į Rotušės aikštę, „koks adresiukas būtų“. Aš manau, jei tu negali nuvažiuoti sostinėje į Rotušės aikštę, tau nereikia nei važinėti, nei kitus vežioti.

Aš jiems kada nors padiktuosiu adresą „Tarakonų 10“, ir žiūrėsiu, ar tikrai jie bandys suvesti į navigaciją. Bus dar juokingiau, kai pasirodys, kad toks adresas tikrai yra.

13 Komentarai

  1. Valerija

    Pritariu visoms jūsų mintims, ypač dėl Vilniaus taksi. Prieš mėnesį važiavau iš Autobusų stoties į Oro uostą. Taksi su plafonu, ne dušmanas. Kažkaip idomiai mane vežė, pirma važiavom į priekį, paskui apsisuko ir vėl grįžo atgal. Nesekiau kelio ženklų, dabar galvoju, kad taksistas nežinojo kur važiuoti. Už kelionę sumokėjau €12,60. Kažkaip brangoka, prieš metus buvau važiavusi iš Oro uosto į stotį, tada kelionė kainavo €4,60

    • Ieva

      Įvažiuojant nuo stoties į S. Dariaus ir Girėno gatvę draudžiama sukti į kairę, todėl taksi vairuotojai suka į dešinę, o tada sankryžoje apsisuka ir važiuoja į oro uosto pusę.

      O sumokėjote tikrai daugokai. :)

  2. Modulis

    Didžioji dalis Trump’o rėmėjų didžiuojasi savo mažaraštyste.Beraščiai, bedančiai su NRA kepurėm vargšai.

    • ma2s

      Po taško turi būti tarpas.

      • Modulis

        Ačiū

  3. ZXS

    Dar yra tokia čmočnykų veislė, kurie visada nusižudytų:

    – Taip lėtai trūlikas važiavo, nors imk ir pasikark.
    – Radau tris braškes supuvusias, tai negi dabar pasikart.

    Ir nepasikaria fucking debilai, kad bent vienas pasikartų.

    • Same thinking here.

    • flo

      drįstu pataisyti ne „čmočnykų“, o „čmošnykų“ …

  4. Keleivis

    Dvi palnštės šiais laikais yra silpna. Nevažiavau pastaruoju metu su taksistu turinčiu mažiau kaip tris.

  5. SimpleCommonSense

    1st world problems

  6. as tei negaliu uzmikt nepaskaites Uzkalnio. nu nors nusishAuk.

  7. Pritariu, kad gyrimasis savo priklausomybėmis yra ne pagirtinas dalykas. Ir iš viso teigti, kad be kažko negali yra neteisinga. Pavyzdžiui, sergantiems žmonėms gyvybiškai svarbu yra gauti vaistų, donoro kraujo, pinigų operacijai. Kas yra gyvybiškai svarbu, o ne mūsų užgaidos suvalgyti ledų ir panašiai.

  8. Č.K.

    Taigi svaigintis – tokia žmogaus prigimtis. Galima muzika, menu, maistu, darbu, religija. Kai kuriais atvejais stiprinant priklausomybę dargi draudžiamos kitos svaiginimosi primonės (kas daro jogą ar daug meldžiasi, tam negalima alučio ir šiaip nieko negalima – tik gardus šienelis).
    Yra gana keistų priklausomybės formų. Pvz. priklausomybė nuo sporto – veiklą visiškai užvaldo mintis apie nubėgtus kilometrus.
    Ar priklausomybė nuo saldumynų. Įklimpstama tiesiog neįtikėtinai. žmonės bėga šokoladuko kaip alaus, kad tik nepavėluotų iki parduotuvės uždarymo. Arba vagia iš vaikų. Ir čia nereikia peikti mamyčių, jei vienintelis likęs džiaugsmo šaltinis – kava su pyragaičiu. Mažieji tironai – labai menkas kaifas. Netikit – pabandykit patys.

Parašykite komentarą