Prekių ženklai, būkite prakeikti

Jau tie didieji prekių ženklai su savo gražiais vaizdais, kaip mes jų nemėgstame

Jau tie didieji prekių ženklai su savo gražiais vaizdais. Kaip mes jų nemėgstame

Esi lietuvis? Tada tu, greičiausiai, esi apsimetėlis, nes kalbi vienaip, galvoji dar kitaip, o elgiesi trečiaip.

Tu vaikštai į „vyno degustacijas“ ir tau ten duoda (kaip tu manai) degustuoti, bet tu net nežinai, kas yra degustavimas, tu tiesiog paragauji vyno, kurį tau įpila, ir paklausai, kad jis kažką laimėjęs, kažkokį konkursą, apie kurį tu nieko nesi girdėjęs nei iki tol, nei girdėsi po to. Tada nusiperki to vyno dėžę ir parsiveži namo, ir tada jautiesi geriau prieš tuos, kas toje degustacijoje nebuvo. Nors vyno net šiaip ir nemėgsti, tau skaniau alus.

Ir vyną, ir alų geri iš brangių taurių, kurias tau pardavė per ypatingą pusės kainos akciją (kitaip nebūtum pirkęs), ir visiems sakai, kad skonis visai kitas, nors pats tuo beveik netiki. Ne, palauk, kartojai tai daug kartų ir pats pradėjai po truputį tikėti.

Tavo gyvenimas yra melagysčių maratonas, kurio startas yra tavo gimimas.

Žmonės meluoja nuo jaunystės, apsimeta tais, kuo nėra, kad su jais elgtųsi geriau, negu jie nusipelno, ir vertintų juos labiau, nei jie iš tikrųjų yra verti. Jie žino, kad blogai valgyti mėsainius, todėl sako, kad nekenčia mėsainių, bet tris kartus per savaitę valgo mėsainius, todėl atrodo taip, lyg tris kartus per savaitę valgytų mėsainius. Sako „mano stambūs kaulai“.

Jie visą laiką kalba, kad nėra ką žiūrėti per televizorių, ten tik „24 valandos“ ir „TV pagalba“, ir visą laiką žiūri televizorių, dažniausiai „24 valandas“ ir „TV pagalbą“. Moterys, kurios sako, kad nebeliko vyrų, kurie visi tinginiai ir mazgotės, išteka pirmosios (greičiausiai todėl, kad neliktų visai be mazgotės). Ir, žinoma, į akis sako „kaip tu gerai atrodai, Ievut“, už akių sako, „matei Ievą – kokia išsinešus, ką ji galvoja su tokia maike, atkišus papus, ji mano, kad gerai atrodo“, o pati sau galvoja „gerai atrodo, kekšė marinuota, o jai kas, tokios tik vyrams ir patinka“.

Tačiau didžiausias, stipriausias lietuvio-apsimetėlio santykis, pagrįstas melagyste pačiam sau ir visiems aplinkui, yra santykis su prekių ženklais.

Lietuvis niekina prekių ženklus, bet ne šiaip niekina, kaip, sakykim, tuos žmonės, kurie yra blizgiuose žurnaluose, kuriuos jis apipila pamazgom, bet norėtų su jais draugauti, jei tik galėtų. O ne. Lietuvis prekių ženklus niekina ir nekenčia, kaip doras tikintysis nekenčia šėtono. Maža nekęsti paties raguotojo, reikia dygėtis jo išvaizda, jo manieromis, jo darbais ir visais jo pakalikais ir tarnais.

Todėl lietuvis reiškia neapykantą prekių ženklams (kuo didesnis prekės ženklas, tuo didesnis įniršis), bet ne tik jiems patiems, bet ir jų savininkams, akcininkams, prekių ženklų kūrėjams, dizaineriams, kreatyvininkams, maketuotojams ir spausdintojams, klipų filmuotojams ir montuotojams, užkadrinio balso garsintojams, bei taip pat portalams, žurnalams ir kitiems leidiniams, televizijai ir radijui, lauko skydams ir oro balionams, tuos prekių ženklus reklamuojantiems.

Nelieka nuošalėje ir tie, kas prekės ženklus suveža iš logistikos centrų, sustato į lentynas ir pardavinėja. Jei kas nors savo veidą sugretina su prekės ženklu, jis pigus parsidavėlis. Jei gavo daug pinigų, vis tiek pigus. „Pigu“ yra tai, ką gauna kitas, o ką moku aš, tai visada brangu. Nesvarbu, ar aš skundžiuosi, ar didžiuojuosi išleistais pinigais, bet aš esu brangus, o ne pigus, kaip tie kiti.

Ir, žinoma, piramidės viršūnėje yra kolegos-vartotojai: avys, nemąstantys vartotojiškumo vergai, robotukai, reklamos aukos, dvasiškai akli ir emociškai kurti, į švilpukus tereaguojantys pirkėjai, besimeldžiantys prekių ženklams. Nes jie yra ne tik tokie patys, kaip juos niekinantys: jie yra tie patys, kas juos niekina.

Lietuvis vartotojas nekenčia pats savęs už savo meilę prekės ženklams. Nes lietuvis vartotojas prekės ženklą dievina ir garbina labiau už viską, ir priima 50% pirkimo sprendimų, remdamasis būtent prekės ženklu (likusius 150% pirkimo sprendimų jis priima, remdamasis gaminio kaina, nes perka tik per akcijas, tiesa, ir tais atvejais jis juokiasi iš visų, kas perka per akcijas, „dabar jau subėgs pirkti, kaip avys, tuoj stogą nuneš“, o paskui bėga pats, kad tik spėtų nusipirkti per akcijas). Prekės ženklas realybėje yra jam kaip kelrodė žvaigždė, nuo kurios jis niekada nenuleidžia nei akių, nei piniginės.

Didžiausiems prekių ženklams tenka didžiausia raganų puota. Lietuvis, pavyzdžiui, mėgsta alų (jis galvoja, kad mėgsta todėl, kad yra šiaurietis ir vikingų palikuonis, kas labai galimai yra tiesa ir vienas iš nedaugelio dalykų, kur vartotojo įsitikinimai sutampa su tikrove), ir jo protavimo procese daugiau nei pusę laiko užima galvojimas apie alų. Tačiau jis nuolatos kalba, kad nieko nėra blogiau už didžiuosius alaus ženklus. „Švyturys“ yra didžiausias, ir todėl jis yra piramidės viršuje. Lyderis yra kaip apžvalgininkas Užkalnis: jį žino visi, ir todėl jam visos strėlės.

„Švyturys“ yra kaip tas didelis, taip sakant, švyturys, nes gauna apdovanojimus (žinoma, galima sakyti, kad nupirkti, tada nueikit ir jūs nusipirkit, ha ha, kur pirksit, „Perlo“ terminale ar „Akropolyje“, o gal jei jie būtų perkami, tai jų ir kiti būtų prisipirkę, ar neatrodo? Tylite, nieko nesakote).

Būtent „Švyturys“ padarė premium „Raudonų plytų dirbtuves“, kur yra ne tas pats alus, išpilstytas į kitus butelius, o tikri maži kraftiniai gamintojai, kurie gali eksperimentuoti ir daryti klaidas, iš kurių paskui sėkmės kyla.

Lietuvis taip mėgsta kalbėti apie nemeilę „Švyturiui“, kad net tie šimtas tūkstančių asmenų, kurių kiekvienas rašo savo tinklaraštį apie alų, kurio niekas neskaito, išskyrus autorių, daugiausiai rašo apie tuos kraftinius, mažų daryklų, retus aliukus, apie juos nieko iš esmės nepasakodami, išskyrus tai, kad jie nėra „Švyturys“ arba „Utenos“. Maisto tinklaraštininkės moterys, savo ruožtu, rašydamos apie restoranus, kur apsilankė su savo mielomis draugėmis (jos, žinoma, širdyje taip negalvoja apie tas drauges, kad jos mielos, bet čia jau gal kitam straipsniui), rašo arba (a) kad viskas buvo gerai, tik be reikalo „Švyturio“ alus, arba (b) „Švyturio“ alaus nebuvo, kaip tai gerai, ir paskui dar penkias pastraipas apie tai, kaip būtų blogai, jeigu jo ten būtų buvę. „Žinau, tu apsirengusi, bet po drabužiais tai tu nuoga. Tu kekše.“

Aš tai, pavyzdžiui, geriu „Švyturį“, ir man ne tik negėda, bet aš parduotuvėje noriai ir išdidžiai parduotuvėje dedu skardines į vežimėlį. Kodėl skardines, o ne butelius? Kad lengviau nešti būtų. Nors kartais ir butelius perku, kai ypač stiprus jaučiuosi. Bet čia ne apie tai.

Čia aš apie tai, kad jaučiuosi gerai, pirkdamas rinkos lyderį. Suprantate? Kai perki rinkos lyderį, tai ir pats tampi truputį labiau lyderis. Žinoma, man nereikia būti labiau būti lyderiu ir garsenybe, negu esu, nes aš ir taip esu numeris vienas. Bet vis tiek gerai,. Dar yra kažkoks papildomas, geras, arogantiškas malonumas pirkti iš didžiausio. Čia toks Amerikos pojūtis Lietuvoje, kai turi būti plačiausias kelias, didžiausias pastatas, ilgiausias paplūdimys, didžiausias burgeris, ir, kaip jau matome, didžiausio prekės ženklo alus.

9 Komentarai

  1. nešvyturys

    jeigu ateini savaitgalį į senamiesčio iki arba rimi ir lentynos, kuriose šiaip būna kalnapilio žali draugai yra tuščios, o švuturio lentynos pilnos ir visų rūšių, tai gal vis dėlto ne švyturys yra mėgstamiausias? dėl skonio nesiginčijama, bet pardavimai yra faktas

  2. ZXS

    Ok, pavyko, šį vakarą bus Švyturio Baltijos iš tam skirtos taurės.

    Ačiū

  3. Vytas

    perku Vokietijos rinkos lyderio alu. Isdidziai kraunu Bitburgerio, Warsteiner, Jever skarbas i vezimeli. Tampu truputi labiau lyderis pasaulio, ne provincijos mastu. Ka i tai jus Svyturio, Kalnapilio gerejai – ubagai?

  4. entdx

    Pastebėjau didžiausi dvasingi mastytojai ir ženklų nekentėjai su BMW ant kaverio ir Adidas trenigais, postinantys poemas apie LIDL.

  5. Č.K.

    Kai buvau mokinukas, norėjau, kad viskas, net skalbimo mašinos būtų SONY. Tada matyt buvau supratingesnis, nes dabar jau nieko nebesuprantu. Tai, kas siandien vadinama Voigtlander, yra visai ne senas geras vokiskas Voigtlander, o japoniskas Cosina. Tikrasis Voigtlander seniai bankrutavo. Giotebergo gyventojai jau seniai pamirso apie Hasselblad šlove, nors kazka labai brangaus tokiu pavadinimu vis dar galima nusipirkti internete. Tai ka matau kaip Fiskars, yra keleto skirtingu fabriku (dazniausiai Kinijoje) produkcija. Išklerę plastamasiniai niekuciai su Grundig ar Blaupunkt logo yra net ne aidas tolimo griaustinio. Ar Carlsberg vis dar Carlsberg, ar Utenos alus? Ir kas tas brangus skystalas Copenhagen lager, „brewed with love i Lithuania“?
    Tad kas gi ten sudėta parduotuvių lentynose – mūsų mėgstami gaminiai, ar prekės ženklai, kuriuos kažkas nusipirko?

  6. bz

    Yra dalis prekes zenklu, kurie yra kainos ir kokybes santykiu daugmaz lyderiai. viskas, aisku priklauso nuo turimu pinigu ir gebejimo vertinti kokybe, pvz., audiofilui garso aparatura uz 3000 euru skambes gal 20 proc. prasciau nei aparatura uz 30 000 euru, taciau 90proc. vartotoju skirtumo net nepastebes. audiofilo atveju jis tik pagal pinigines turini sprendzia, ar jam verta investuoti i geresne kokybe.
    analogiskai ir su alumi – jei neskiri skonio arba tau patinka butent svyturys – pirk svyturi. Taikai i lyderius ir jauti skirtuma – pirk kronenburga, hogardena, leffe, trappistes. Jei kiseneje ne kazkas, bet jauti skirtuma – pirk birzuose, pasvalyje pagaminta alu, taura ar pan. iseitis visada yra, o prekes zenklai yra nei daugiau nei maziau – papildomai mokami pinigai vardo zinomumui, kurie ne retais atvejais atkeliauja produkto kokybes saskaita.

  7. bz

    Ta proga pažiūrėjau medalių vertinimus.
    „2009-siais trys alaus rūšys – „Švyturio Ekstra Draught“, „Švyturio Baltas“ ir „Švyturio Baltijos“ – sidabro bei bronzos medaliais apdovanotos tarptautiniame konkurse „The Australian International Beer Award“ (AIBA) Australijoje“
    Asociacija skelbia kriterijus (http://www.rasv.com.au/Events/AIBA_Home/AIBA_Competition-Information/AIBA_Classes-Criteria/), kuriuos atitinkantis alus automatiškai gauna medalį (tai nereiškia, kad iš pvz., 1000 kategorijos dalyvių nugalėtojai tik 3; tai reiškia, kad visi kas praeina minimalius reikalavimus gauna vieną ar kitą medalį).
    Pažiūrėkim, kaip gauti medalį – sakysim esi aludaris ir turi iranga. imi is interneto elementaru lagerio recepta ir isverdi alu, ji tinkamai fermentuoji ir gauni produkta.
    Spalva pataikysi, jei seksi recepta, puta – turetu gautis, gazuotumas irgi kaip pavyks. Sakysim gauni 2/3. Aromatas alaus? sveikinu – dar 5 taskai (nebent yra bedu, pvz., pelesis, rugstis ar pan.). Bendros charakteristikos – subjektyvu, bet sakysis alus yra skaidrus (lageris), apyniai pagal recepta – su aromatu viskas ok, kadangi pats atrinkai butelius „konkursui“, juose nera nuosedu – sveikinu turi 6-8 balus. Geriausiu atveju jau turi bronza kiseneje.
    einam toliau – pataikei i alaus kategorija (lageri pateikei i lageriu klase) – valio dar 3 balai ir blogiausiu atveju turi bronza, geriausiu – auksa.
    toliau – sakysim alus nesubalansuotas ir isvis negeriamas, bet technika nepriekaistinga (nes kaip verslininkas pirkai deveta is cekijos). zodziu turi sidarba arba auksa.
    kodel nedalyvauja kiti? nes dalyvavimas kainuoja ir i kokybe ir protinga marza orientuota darykla nemes 5-10 k euru vien tik medaliui, kuri paskui PR reikes ir pakeist etikeciu spaudus ir tt.
    cia lygiai tas pats kaip su lietuvos metu gaminiais, kur medalius gauna visi susimokeje (vz straipsnis), ar kaip su snoro – geriausio lt banko apdovanojimu (praktika parode kas yra kas).
    stiprus prekes zenklas rodo tik tai, kad i pr mestos lesos, bet tik tiek.

  8. tadaam

    Tai gal ir į čili picą picos užeikit. Rinkos lyderis vis tik

  9. Daug kas nemėgsta žinomų prekių ženklų dėl jų perdėto reklamavimosi.Tačiau net ir kainos, neatitinkančios realybės nesustabdo nuo pirkimo.

Parašykite komentarą