Prietrankos skaitytojai (ar cool yra būti nežinomu)

IMG_0657

Iš esmės, mano kantrybė jau plyšo. Zvambtelėjusi pokštelėjo ir pykštelėjo, ilgai tempta, ir į dvi kadaruojančias nuoplaišas, kaip kelnaičių guma. Viskas, nebėr kantrybės. Ilgai tampyta, pasidavė, neišlaikė, ir štai dėl šios priežasties jūs skaitote šį straipsnį. Tegu jūs dabar sužinosite, ką prisidirbote.

Nusibodo, įgriso, jau skersai gerklės stovi begalinė minia žmonių, kurie save laiko geresniais už kitus, nes apie juos niekas nežino, niekas nerašo ir niekas neinformuoja. Jiems taip nereikia viešumo, kad jie visą laiką nori visiems apie tai pranešti. Kad jiems nereikia. Jie yra tokie kuklūs, kad apie savo kuklumą visiems rėkia.

Aš sutinku, visai gerai yra būti nežinomu. Būti nežinomu yra pasirinkimas. Būti nežinomu, arba slėpti dalis savo gyvenimo, kad niekas, kam nereikia, apie ją nesužinotų.

Pavyzdžiui, žmonės apie mane iš tiesų žino labai mažai, nors jai atrodo kitaip. Publika žino apie mano darbus ir paslaugiai sukramto tai, kas jai rūpestingai patiekiama mano ir kolegų. Todėl daugumas jų įsivaizduoja, kad žino apie mane viską: kartą per savaitę pamato nuotraukas, ką užsisakiau ir ragavau apžvelgiamame restorane, ir mano, kad žino, ką man patinka valgyti. Perskaito mano rašytą recenziją ir galvoja, kad žino, kokie filmai man patinka. Pamato nuotraukas iš kito miesto ir šalies ir galvoja, kad žino mano kelionių įpročius. Perskaito interviu arba pamato laidą ar pasirodymą scenoje ir mano, kad mane perprato ir išmano, koks aš ir kodėl; sunkiausiai daužtieji net parašo apie mano kompleksus ir numanomas vaikystės traumas.

Iš tikrųjų jie nieko nežino: nei apie tai, kas man patinka, nei ką veikiu už namų durų, nei kaip bendrauju su artimiausiais žmonėmis, nei kokie mano blogi įpročiai. Bet jums to ir nereikia, nes turite rūpestingai suformuotą, nupieštą, nuspalvintą, įgarsintą Andriaus Užkalnio prekinį ženklą, ir to jums gana. Toks yra planas.

Todėl aš esu, skirtingai nei daugeliui atrodo, labai nežinomas ir nepažįstamas. Tai mano pasirinkimas.

Tačiau jūs manęs neišgirsite piktinantis, kad kažkas kitas žiniasklaidai pateikinėja duomenis apie savo apsipirkimus, miegamąjį, meilę, paslaptis, vaikus, naminius gyvūnėlius. Jie turi savo pasirinkimus, jie yra savo gyvenimo šeimininkai, o aš esu savo gyvenimo šeimininkas, ir mūsų pasirinkimai skiriasi. Taip yra todėl, kad mes gyvename laisvoje visuomenėje, laisvoje šalyje, ir kaip norime, taip ir tvarkomės.

Tai sakykite, iš kur tada atsiranda minios tų ypatų, kurie gyvena savo tylius gyvenimus, bet jiems neužtenka savo tylaus gyvenimo, jie nori, kad ir apie kitus nešnekėtų? Jie atvirai bliauna, kad jie negali pasirinkti, kuo domėtis, o kuo ne, ir reikalauja, kad tos informacijos, kuri juos erzina, prie jų net neprileistų.

Iš esmės jie norėtų visuomenės, kuri spręstų už juos, ką jiems žinoti, ir yra pasiruošę aukoti savo laisvę. Antra vertus, jie yra kvaili, tai kam jiems ta laisvė.

Lietuva vis dar yra laisva šalis, kur kas ką nori, tas tą ir rašo, o skaitantieji renkasi, ar jiems skaityti. Gal todėl tie aptariamieji liūdni asmenys nekenčia spaudos, sako, kad jos neskaito, vapa, kad televizijos nežiūri, barška, kad portalų net pavadinimų nežino, bet jie leidžia dienas, knisdami visiems protą ir aiškindami, kokia spauda, televizija, radijas ir internetai turi būti.

„Ar mums visiems tai svarbiausia naujiena, kodėl aš apie tai turiu žinoti“, klausinėja jie, perskaitę apie kurio nors žinomo žmogaus vestuves, apsivaikavimą ar sprendimą pakeisti gyvenamąją vietą.

Taip elgdamiesi jie parodo, visame gražume, savo protinį atsilikimą ir nesusigaudymą. Tai yra tas pats, kas įsijungti radiją ir piktintis, kodėl jums transliuojamos žinios ir grojama muzika. „Ar man būtinai reikia visa tai girdėti? Ar nėra nieko geresnio?“. Ne, tau nebūtinai reikia tai girdėti. Taip, yra ir kitokių dalykų, kuriuos gali klausyti – gali būti tyloje, gali groti kitą muziką iš savo telefono, arba gali kalbėtis su pašnekovais, jei tokių turi, nors vargu ar jų turi. Tačiau tu pats įsijungei tą radiją, asilo galva.

Tu žinojai, ką darai. Tai kodėl tu, prietranka, piktiniesi?

Aš bandau juos suprasti, tuos prietrankas. Man įdomu stebėti jų nevalingą elgesį: įtariu, jie net nėra protaujančios būtybės, nes žmogui Dievas davė protą ir pasirinkimo laisvę, o jie neturi tos pasirinkimo laisvės, o kai dėl protavimo, tai jie rodo, geriausiu atveju, tik kai kuriuos silpnus išorinius protavimo požymius. Nors daugumas jų ne tik turi kažkokius diplomus, bet ir laiko save išsilavinusiais.

Žinoma, aš nepykstu ant jų ir neturiu jokių noro, kad jie elgtųsi kitaip. Jie man neša pinigus, jie yra mano užimtumo ir gyvenimo būdo garantas, ir už tai aš jiems dėkoju. Tačiau aš esu lyg zoologas, kuris žiūri, kaip poruojasi šlykštūs ropliai, kaip jie maitinasi savo pačių jaunikliais arba neriasi iš savo odos, ir bandau suprasti, kodėl jie taip daro, kokia šio elgesio logika, suprasti, užrašyti ir paaiškinti kitiems.

Juk tai jie išperka visus blizgiuosius žurnalus ir suneša, kaip kokios laukinės bitės, visus reitingus televizijoms, jie atsivertinėja portalus, milijonus kartų, ir eina, kaip virvute surišti aklieji, nuo vieno vaizdo klipo iki kito, mindami per jiems sudarytus grojaraščius, spragsintys reklamas. Jų reikia mūsų industrijai. Bet man nereikia vien tik jų pinigų, aš noriu dar ir suprasti, kaip veikia jų primityvūs, vienaląsčiai organizmai ir jų smegenų užuomazgos.

Kaip paukščiai, kurie išmoksta sveikintis žmonių kalba, nesuprasdami, ką tie žodžiai reiškia, taip ir tie žmonės kartoja vis tas pačias frazes: „ar nėra svarbesnių reikalų?“, „ar jau nėra kam daugiau rašyti?“, „ar nėra apie ką daugiau rašyti?“. Į tuos klausimus yra atsakymai, tačiau jie absoliučiai nieko nereiškia, nes ir klausimai yra beprasmiai.

Lygiai taip pat galima klausti, kodėl žmogus nusipirko raudoną automobilį, „argi nebuvo balto?“. Taip klausiančiam reikėtų gerokai pliaukštelėti per pakaušį, papurtyti jį ir pasidomėti, ką jis čia dabar pasakė. Jis nieko neatsakys, tačiau tikėtina, kad kitą kartą bijos klausti ir teršti eterį.

Blogiau yra tai, kad šitas bendras foninis triukšmas, tas tūkstančių vienalasčių burzgesys kai ką įtikina, ir žmonės galvoja, kad tai yra ne kvailių choras, o prasmingų klausimų jūra. Yra vadinamieji intelektualai, kurių vardų nebeminėsiu, nes man koktu, kurie ima kartoti šiuos kad tai ne šiaip sau kirminų kliurksėjimas dumble, o „liaudies balsas“, ir todėl jie tas nesąmones įgarsina ir net jas pateisina.

„Aš irgi nusipirkau kilimą ir megztinį, kodėl apie mane niekas nerašo?“, „aš turiu fotoaparatą, kodėl mano nuotraukų niekas neskelbia?“, „aš moku rašyti, tokius tekstus rašydavau penktoje klasėje, kodėl mano tekstų nespausdina?“, „aš irgi dainuoju ir pasakoju anekdotus, kodėl manęs nekviečia į sceną?“ – žinai, pasistenk pagalvoti, kodėl taip yra. Jei reikės, pagalvok ilgai ir įtemptai, ir kai pagaliau suprasi, kad taip yra todėl, kad tu esi, tikriausiai, niekam neįdomus ir nereikalingas, ir kad niekam nerūpėtų, jei tu šiandien pradingtum, ir kad tu esi visiškas niekas, be pasekmių ir be jokio indėlio į kitų žmonių gyvenimą, ir be jokio poveikio ir be jokios reikšmės kitiems. Tu esi niekas.

Žiniasklaida kalba tik apie tai, kas kitiems yra įdomu, smalsu, reikalinga, ir tai esi ne tu. Tu toks nesi.

Kai tai suprasi, tai bus tavo pirmasis žingsnis į išsigelbėjimą, ir galbūt tada pradėsi galvoti, kaip pačiam palikti kažkokį pėdsaką žemėje, užuot piktinusis, kad tą pėdsaką palieka kiti, ir galbūt tada susimąstysi, kaip pačiam tapti reikšmingu ar reikalingu, bet kurioje srityje, užuot niurzgėjus dėl kitų ir pavydėjus jiems.

4 Komentarai

  1. Tomas

    Juokinga, kai skaitydamas Andriaus aprašomus tipažus, atpažįsti dalį savęs, dalį draugų, dalį pažįstamų. Vatnikai, varguoliai, hipsteriai – visi mes žmonės esam paprasti ir lengvai kategorizuojami 😀

  2. Vita

    Kaip as noreciau, kad is manes imtu interviu, bet tokiu malonumu negaliu pasidziaugti.
    Nuosirdziai Jumis zaviuosi ir suprantu ir tarp ir be eiluciu… Bet tik man taip atrodo.

  3. pons niex

    Geriau jau būti niekuo negu triukšmo generatorium 🙂

  4. chl

    Tam tikrajam Andriui Užkalniui, ne prekės ženklui tikrai, linkiu nepraleisti tos akimirkos, kai reikės rebrandintis. Kita vertus, su prekės ženklu siūlant prekes, nes laisvė, brangu, nes Amerika, nes tiesiog kieta todėl ir vien todėl, kad kieta, yra drąsu, nors ir neintegralu.

Parašykite komentarą