Jūs ne tokie blogi, kaip atrodote

Kviečiame užsukti

Kviečiame užsukti

Nežinau, kaip jums, o man buvo keista savaitė. Šiaip, su tokia profesija, kaip mano, visos savaitės yra keistos – kartais atrodo, kad viskas sekasi ir laikai delne visą pasaulį, o kartais taip suskamba ir susivarto reikalai, kad, atrodo, mano nekentėjams atėjo Kalėdos, ir jiems blogasis Kalėdų Senelis su raudonomis nuo kraujo iltimis atnešė ilgai lauktas dienas, kai jiems, tiems nekentėjams, galima trypti ir džiaugtis. Tokia šio sporto specifika, sakyčiau, deja, bet net ne deja: tiesiog taip yra.

Naudodamasis proga, pasakysiu, kad man patinka pranašystės apie mano prieitą liepto galą, kad pagaliau atėjo atpildo valanda, kad ilgai kaupta neigiama karma pratrūko, ir štai liuobė tam Užkalniui, it su spragilu per pakinklius, ha ha, dabar jau jam amba. Šiemet oficialiai suėjo dvylika metų, kai tai girdžiu, todėl patys galite suprasti, kad su giltine, atpildu, amba ir karma esu pažįstamas geriau, nei daugelis mane informuojančių apie mano pabaigą.

Apie karmą ir gerumą kaip tik ir norėjau pakalbėti. Skaičiau begales pasisakymų, gerų ir nelabai, apie Rūtą Meilutytę, ir štai ką pagalvojau: išties, Lietuvoje taip daug žmonių, kurie iš esmės nori gero, ir yra gerai nusiteikę. Lietuviai Rūtą gina, ir jos skriaudikus ir piktžodžiautojus, puola ir taršo (kartais net labai agresyviai taršo) tik todėl, kad jiems yra ne vis tiek, ir nori gal ne tiek kažką pakeisti, nes ką tu čia pakeisti, bet tiesiog nori, kad būtų teisinga.

Dauguma lietuvių niekada nėra buvę Brazilijoje ar jokiose kitose olimpinėse žaidynėse, ir niekada turbūt nenuvyks, dar nemažai kitų praktikuoja vienintelę sporto šaką (sofos spaudimą sėdmenimis), bet vis tiek turi pakankamai užuojautos ir geros valios bei nori, kad mūsiškiams būtų gerai ir kad viskas gerai baigtųsi.

Ir apskritai, aplink pilna žmonių, kurie nori, kad kitiems būtų gerai, tik mes jų dažnai nepastebime. Turbūt todėl, kad labai mėgstame apie save blogai galvoti ir kalbėti – kad mes pavydūs, kupini nuožmaus abejingumo, savanaudžiai bjaurybės, ir jeigu statome automobilius, tai tik taip, kad kitas negalėtų išvažiuoti, ir nepaliekame telefono numerio už priekinio lango. Visai mes ne tokie. Prieš mano langus keičia asfalto dangą vienoje judriausių Vilniaus gatvių miesto centre, dirba dieną naktį, ir eismas pavirto ne pragaru, o labai sunkiu žaidimu, kur automobiliai bando suprasti, kaip išmanevruoti tarp sunkvežimių, kurių dydis kaip nedidelio namo, troleibusų, kurie išmoko važinėti pasvirę šonu, ant dviejų ratų, ir asfalto volų, kurie šiais laikais lenktyniauja su taksi vairuotojais. Kiek bloga situacija?

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-jus-ne-tokie-blogi-kaip-atrodote.d?id=72016702

Komentaras

  1. no doubt

    sofa yra dabar vadinama miksta dalimi, kaip malkos kietu kuru

Parašykite komentarą