Dramos karaliai

Tipiškas apsakymo herojaus gyvenimas paskutinėse stadijose: konteineris ir maisto atliekos. Sutarėm?

Tipiškas apsakymo herojaus gyvenimas paskutinėse stadijose: konteineris ir maisto atliekos. Sutarėm?

Coffee Inn – Miesto Kronikos

Neseniai Miesto Kronikose rašiau apie tas apgailėtinas tuštutes, kurios pavertė Feisbuką infekcine ligonine su savo seilėtomis banalybėmis. Sakiau, vyrai, kad ir kokie kvaili, tiek nenusivažiuoja.

Klydau. Baisiau už egzaltuotas, cypaujančias moteris yra tie vyrai, kurie, dėl asmeninių problemų arba įgimto blogo charakterio, užsiima blogiausiu dalyku, koks tik gali šauti į galvą vyrui: jie pradeda mistifikuoti save. Paprastai (dažniausiai) save mistifikuoja moterys, kurių savivertė itin žema: jos pasakoja, kokios yra kietos, daugina išgerto alkoholio kiekį („susiverčiau tada keturis butelius butelius ar gal penkis“), drąsesnės dar ir pasūdo seksualinius nuotykius, pasakoja, kad gyvenime matė tiek visko šilto ir šalto, kiek niekas nei po jų, nei iki jų nėra matęs (todėl jos labai kietos ir įdomios), ir šiaip kiekviena jų yra amazonės, nimfomanės ir psichopatės mišinys, jų niekas nesupranta, nes jos yra gilios ir keistos.

Tai yra blogai, bet dar blogiau yra vyrai su mistikos diagnoze. Paprastai jie mėgsta kalbėti trumpais sakiniais (kaip Hemingway knygų herojai), ir dažnai apie save kalba trečiu asmeniu: „Tu kalbi ne su bet kuo. Aš Kęstukas. Jei nori rautis ant Kęstuko, pagalvok gerai, nes Kęstukas gali supykti.“

Kaip tie idiotai iš sovietinės kariuomenės, kurie visi pasakoja, kad išmoko 50 slaptų būdų užmušti žmogų nykščio pagalba, tik tai labai slapta, ir jie negali apie tai pasakoti.

Jie kalba paskubom, neurotiškai, ir jų kalboje daug tuščių pareiškimų, kurie turi skambėti, kaip svarbūs, tačiau iš tiesų yra beprasmis pasipūtėliškas barškėjimas: „mėgstu tikslumą“, „turiu vieną bėdą – nepakenčiu nesąžiningumo“. „Gal esu senamadiškas, bet man patinka, kai man moka už darbą.“ Ačiū, nes tai be galo originalu. Tu tikras tamsus ir retas charakteris. Praktiškai vienišas stepių vilkas, maištininkas ir specialiųjų pajėgų kareivis.

Kalbėdami, jie labai mėgsta kartoti (apsimestinai draugišku tonu) tėviškas vieno žodžio frazes, reiškiančias viršenybę: „sutarėm?“, „gerai?“. Su jais niekas nesitaria ir nesitars, jie tiesiog nori atrodyti kaip tie, kas nustatinėja taisykles, nors jie dažniausiai nenustatinėja nieko. Jie net darbo neturi (apie tai vėliau).

Dramą jie užpumpuoja lygioje vietoje: „Apie mane gali sakyti ką nori, bet už savo mamą sudrąskysiu bet ką į gabalus“. „Ar aš tau aiškiai pasakiau, ar neaiškiai?“ Oooh, kokia grėsmė. Kęstukai, tavęs jau visi išsigando. Aiškiai ar neaiškiai?

Dažniausiai, deja, pernelyg aiškiai, tiesą pasakius. Taip aiškiai, kad tavo psichopatija šviečia net ir per išjungtą kompiuterį arba išsikrovusį telefoną. Sutarėm?

Jie yra mazgotės, fokusuoti ties savo įsivaizduojamu kietumu, kurio nepalieka be dėmesio nė sekundei, ir turi jį įrodinėti nuolatos, nes yra kieti kaip pernykštis šuns kakutis, užpiltas lietaus, arba kaip nešvari pagalvė (jie mėgsta filmuotis atsigulę lovoje, kai gamina, atsiprašau, prodiusuoja, savo vlogus instagrame, kurį vadina „istragrama“, arba feisbuke, kurį vadina „fajabokė“). Dėl blogai suvirintų šarabanų galvoje jiems patinka būti kūrybiškiems, keičiant daiktavardžių galūnes („nu ką, jūs žmogai“) arba formuojant naujus veiksmažodžius („žiūrėjau teledžizorių, ką ten tas ramanauckas ramanauckiuoja“). Tai yra jų kūrybos pradžia ir pabaiga, ir galbūt todėl jų supratimas apie savo vertę, kaip geriausius scenaristus šalyje, bėga labai toli priekyje jų gabumo lokomotyvo, kuris, tiesą sakant, net ir visai be šviesų. Sutarėm? Gerai?

Jų kietumas yra tokia pati fikcija, kaip ir jų tinkamumas bet kokiai naudingai ekonominei veiklai. Įrodinėti jie neturi ko: jiems būtų patartina pradėti nuo pajamų šaltinio, kurį jie yra praradę, nes per daug visiems rėžė tiesą į akis ir „turėjo vieną trūkumą – negalėjo taikstytis, kai kas nors kruša protą“. Kitais žodžiais tariant, jie yra nestabilūs nepritapėliai, be socialinių įgūdžių, ir nereikalingi niekam, nes yra lochai ir barškalai.

Jų principingumas (o taip, jie mėgsta save vadinti principingais) yra visai kaip nonkonformizmas tų, kas spjaudo ant žemės, nesiprausia ir pateikia tai, kaip savo individualybės išraišką. Ne, čia ne tavo individualybė, tu tiesiog netašytas pitekantropas. Sutarėm? Gerai?

Ir kuo mažiau pajamų turi toks terminatorius, tuo labiau jis mėgsta visiems siūlyti savo kontaktus ir ryšius: jis visada pažįsta visus geriausius šalyje specialistus, gali suvesti su bet kuo, jam dirbs geriausi šalies advokatai ir jis gali tau padėti laimėti net ir prezidento rinkimus, nesunkiai. Jokių problemų. Tik pasakyk, ir Kęstukas viską sutvarkys. Nesunkiai. Sutarėm? Gerai?

Jis atskirai pasakoja dar ir apie tai, kaip moterys juo žavisi ir negali atsilaikyti (čia yra pirmi tiesios blyksniai – visada yra žiopliukių, kurioms tikrai patiks jų macho istorijos apie jų įtaką ir kontaktus, kuriuos jie galės išnaudoti, kai tik kas nors papildys jų telefono sąskaitą, nes dabar taip išėjo, kad jie sėdi be ryšio). Viskas baigiasi, kai žiopliukės supranta, kad jos yra reikalingos tol, kol nuperka jiems išgerti gero viskio, apie kurį jie gali daug pasakoti (jie visi yra teoriniai gero visko žinovai, nes yra skaitę kažką internete), bet šiuo metu taip jau išejo, kad pinigai investuoti kitur, ir viskiui neliko. Todėl nupirk man šiandien, žavioji dama. Aš tau atsidėkosiu, rimtai. Sutarėm? Kodėl neliko? Tai paprastai būna kosminių apimčių projektas, kurie įvykdę jie bus milijonieriai, ir apdalins visus tūkstančiais. Dešimtim tūkstančių. „Kęstukas skolų nepamiršta, Kęstukas atsiskaitys su visais, ir su kaupu.“ Sutarėm?

Kiekvienas pažįstame bent vieną ar kelis tokius vienišus vilkus, bręstančius gyvenimo valdovus, kurie niekada nesubręsta ne tik iki valdovų, bet ir iki užsidirbančių pragyvenimui individų. Ir jų istorijas klauso vis siauresnės auditorijos, kol, neišvengiamai, jie pasiekia galutinę savo tobulėjimo stadiją, kai kalbasi patys su savim, ir tada aplinkiniai tik supratingai linkčioja. „Čia mūsų Kęstukas, jis jau toks; gaila žmogaus.“ Tikrai gaila. Sutarėm?

(Rengiant šį straipsnį buvo panaudota mokslinė literatūra apie psichopatų elgesio šablonus, o taip pat pavydžiai iš tikro gyvenimo. Jei pažinai save šiame tekste, reiškia, jis apie tave, atsilupėli.)

Komentaras

  1. Fakaperis

    Kestukas biski primena startaperius fakaperius kurie internete iesko uz dyka jiems dirbancio programuotojo („skolingas neliksiu“, „jei gerai padarysi, bus darbo ateityje“, „tau cia didelis sansas“). Visi jie prisistato kaip verslininkai ir marketingo specialistai, turintys daugiamete patirti, visada kalba is virsenybes pozicijos, bet kaip tycia neturi keliu atliekamu tukstanciu sumoketi programuotojui… nes niekas uz nieka jiems niekada nemokejo, o jei ir gavo kazkada pinigu tai isleido telefonui ir padengti daliai skolu

Parašykite komentarą