Alaus debilai

Hipsterių pienas

Hipsterių pienas

Gerai, kad nerašau apie automobilius, arba beveik nerašau. Kai apie juos rašau, tai supuola kaip maitvanagiai automobilių žinovai, kurių gyvenimo pagrindinė mintis yra tokia, kad visi aplink yra durni ir neišmano nieko apie automobilius, o jie išmano viską. Kai skaitysite šias pastabas, jau nebevairuosiu savo Fiat 500, kuris buvo geras pasirinkimas, nes daugelis entuziastų šias mažas mašinytes niekina taip stipriai, kad net nieko apie jas nekomentuoja. Vienas draugas, kai jam pasiūliau pavežėti, sakė, kad geriau važiuos troleibusu, kaip bomžas, negu sėsis į tokią mašiną. Paskui vis tiek sutiko ir važiavo su manim, nes jis geras žmogus.

Tačiau automobilių žinovai yra visiškas juokas, palyginti su tais žmonėmis, kurie supuola prie straipsnių tada, kai ką nors, kaip nors, kur nors pamini apie alų. Nėra baisesnio žmogaus už konvencinį alaus žinovą iš bet kurios Lietuvos vietos. Aš net galėčiau sakyti, kad alaus entuziastai ir kritikai yra labai geras įrodymas, kad daug alaus gerti yra negerai, ir jie galima yra atsiųsti į Žemę  tam, kad valdžiai būtų smagiau riboti alkoholio vartojimą. Parodai juos žmogui, ir viskas aišku. “Nori gerti daug alaus? Nori būti toks, kaip jie?” – ir žmonės palinguoja galvas ir sako, ne, ačiū, aš geriau šiandien kavos arba kokio gaivaus mineralinio vandens.

Panašiai buvo Anglijoje. Kažkada tai buvo aludžių, kitaip vadinamų pabais, šalis, kur gerdavo alų, mėgo jį, ir visiems buvo gerai. Paskui atsirado pamišę alaus entuziastai, “Kampanija už tikrą elį”, CAMRA, kurie visi puošėsi labai baisiais megztiniais, tokiais baisiais, kokius tik gali padovanoti tetos per Kalėdas, ir nešiojo siaubingas susivėlusias barzdas, kuriose būdavo įsipynę likučiai iš jų čiaumojamų trikampių sumuštinių, užteptų ant šlykščiausios forminės duonos. Žmonės, mėgstantys alų ir svaigstantys dėl jo skonio, taip pat lyginantys nemėgstamų gamintojų alų su šlapimu (ir lyginantys taip guviai, lyg tik šlapimą ir gertų gyvenime – aš, pavyzdžiui, nesu gėręs šlapimo, todėl ta tema geriau patyliu) yra unikalūs tuo, kad yra visiškai nejautrūs maistui. Tai yra, jie gali valgyti bet ką, nors ir kokią nors, apsaugok Viešpatie, karką, arba pramonines bjaurastis, arba dar ką nors panašaus. Nors, antra vertus, nieko nuostabaus. Visa jų energija, protas ir smalsumas sueina tik į vieną gėrimą, ir niekam kitam jo nelieka.

Tai štai, kai Anglijoje atsirado tie pamišę alaus entuziastai, panašūs į Kalėdų Senelio nesantuokinius asocialius pusbrolius, anglai pradėjo alaus gerti vis mažiau ir persijungė prie vyno, nes nenorėjo, kad juos painiotų su tais.

Taip pat ir Lietuvoje. Vos tik pabendrauji su tikrai alų mylinčiais tipais, šlovinančius savo kraftines daryklėles su probočių paslaptimis, tai tuojau atsiranda nenumaldomas noras arba pereiti prie vyno ar konjako, arba apskritai nebevartoti, arba, dar geriau, jų pykčiui pradėti gerti didelių daryklų populiariausias alaus rūšis.

Jie turi tokią neapykantą didiesiems gamintojams, kad nebegali kalbėti daugiau apie nieką gyvenime: pradeda drebėti ir iš burnos jiems drimba žalios kraftinės putos. Keista, kad kosminis niršulys visada išvirsta tik į dvi frazes: “skonis kaip šlapimo” (jau minėtas), ir “iš miltelių” (nesąmonė, bet labai gerai skamba tiems, kas nieko nesupranta, juo labiau, kad jie gali tai kartoti nesustodami, džiugindami save ir kitus).

Jei koks didelis gamintojas išleidžia mažą partiją reto, išskirtinio alaus, tai tuojau pat yra sakoma, kad čia (a) ne jie pirmi sugalvojo, (b) nukopijuota nuo kokio kraftinio ir mažo alaus gamintojo, (c) kaina ant lentynos yra visiškai nepateisinama, nes savikaina yra du centai, ir viskas tik pelnas gamintojui, ir, žinoma “skonis kaip šlapimo”. Nėra jokios situacijos, kai šiems žmonėms didelis alaus gamintojas galėtų kuo nors įtikti, nes didelis alaus gamintojas (ypač esantis užsienio savininko nuosavybėje) yra Šėtonas.

Alaus durniai turi dar vieną savybę: jie turi išdidžiai paniekinantį, atsainų kalbėjimo toną ir mažą, bet gerai užraugtą arsenalą sudirbinėjimų pašnekovams, kuriuos išsitraukia kiekviena patogia ir nepatogia proga: “ar čia tau tą nesąmonę kas nors pasakė, ar pats sugalvojai?”, “būk geras, daugiau neberašyk, ko nesupranti” ir tradicinis “o tai kaip siejasi Švyturys ir alus išvis?”.

Alaus durniai dar yra vienintelė veislė žmonių, kurie visiškai neskiria hobio nuo gyvenimo, ir dėl parašymo apie alų pradeda nekęsti žmonių asmeniškai, ir niekada jiems neatleidžia. Jie niekada nesuvokia, kokie yra komiški. Gal ir gerai: jei suvoktų, pradėtų iš to liūdesio gerti.

4 Komentarai

  1. Paulius

    „Švyturys” yra neskanus, taškas.

  2. Geriu alų

    Kvepia nupirktu straipsneliu. :)

  3. vytis

    buvo geras tas svyturys. Ir utena ir senasis kalnapilis. Tiesiog suprastejo labai, todel ir drimba tas kraftinis surogatas is burnos apie juos kalbant. Beje, Svyturys kartais buna dar pakenciamas. O ta jo filialine daryklele gamina isties puiku craftini alu. Beje ir tos mazosios darykleles neretai pagamina prasta alu.
    Juk nesunku pasiskaityti, ka raso tie Jusu vadinamieji alaus ekspertai – pingvi, modesto blogas, bread and beer, tikrasalus…
    ner ten taip jau ir baisu. Baisiau yra neargumentuoti kretinai, kurie skelbiasi alaus ekspertais ir be pagrindo kolioja savo is principo nemegiamas daryklas. Bet tokie nieko neraso web spaudoje. tik komentaruose tasko putas.

  4. Uzkelnis

    Tu storas kastruotas isigimeli, jau isibezdejai visas temas tai pradesi ant alaus fanu stumti? Kad tavo rura plyztu per visa kuna iki pat tavo burnos tu storas durniau.

Parašykite komentarą