Miestas ir jo atstumai

Caffeine

Caffeine – Miesto Kronikos

Buvo toks laikas (ne taip jau seniai, prieš kokius penkerius metus), kai Lietuva ir ypač Vilnius buvo pasirinkimo vieta pavargusiems nuo laiko švaistymo. Kokiu būdu? Štai kaip buvo. Maskvos gyventojas, daugiau dirbantis komandiruotėse, nei savo šalyje, būdamas kažkokio rango vadovu, ir turintis šeimai maždaug 10000 (dešimties tūkstančių) JAV dolerių biudžetą per mėnesį, perkraustydavo visą šeimą į Vilnių, ieškodamas geresnio gyvenimo.

Maskvoje 10k žalių per mėn. perka ne kažin ką. Butą gal ir naujos statybos miegamuosiuose rajonuose, vaikams – normalias, bet ne pačias geriausias mokyklas, automobilius šeimos nariams ir begalinį gyvenimą kamščiuose. Net jei yra kur nors sodyba (o daugelis maskvėnų jas įsitaisė), kelionė iki jos optimistiškai užima 4-5 valandas, jei viskas gerai. Lietuvoje, jeigu ką, per 3 valandas galima būti prie jūros, arba per 4-5 valandas Nidos rojuje, ir čia mes kalbam penktadienį.

Maskvėno šeima pamatydavo, kad tas pats biudžetas Lietuvoje yra olialia. Už pusantros štukės žalio – butas Vilniaus centre, Senamiestyje (čia senom kainom), su visais istoriniais pribambasais. Vaikams – pačios geriausios mokyklos, o žmonos gali sėdėti visas dienas Sugiharoje ir pietauti restoranuose ir visur spėti (į kokį nors kitą grožio saloną). Šeimos galva beveik visur skraido su persėdimais, bet kai iki oro uosto nuo Senamiesčio – 15 minučių, o ne trys su puse valandos, kaip Maskvoje, tai galima Frankfurte persėsti ir dar laiko susitaupo. Gyvena kaip ponai, bet svarbiausia, visur taupomas laikas. Maskvoje žmonės spėja 1 susitikimą per darbo dieną, likusį laiką atima kamščiai. Vilniuje lėtesni spėja keturis, kiti – šešis. Tiems, kas dirba susitikimuose, tai vadinama darbo našumu, pačios gryniausios formos.

Aš tai labai buvau pajutęs, kai persikrausčiau iš Anglijos į Lietuvą. Visiems sakiau, kad Vilniuje, jei kur nors tenka keliauti 20 minučių, jau sakau, kad gaištu laiką ir nervinuosi. Susiplanuodavau susitikimus taip, kad niekada niekas nebūtų ilgiau, nei 20 minučių. Jei kas nors mane kviesdavosi 16:00 val. kur nors Šeškinėje ar Fabijoniškėse, modavau ranka ir kvatodavausi – ne, toks laikas netinka, aš ne savižudis. Kiti žmonės, tiesa, irgi ne savižudžiai, išskyrus tuos atvejus, kai ryte arba po darbo arba per pietus arba savaitgaliais, kai visi varo į Ogmiosą šopintis, išvažiuoja į Kalvarkių ir Kareivių sankryžą, arba bando piko valandomis kur nors nusigauti Geležiniu. Kalvarkės, Kareiviai, Geležinis – tai tokie sostinės keiksmažodžiai, kuriuos jau žino net ir miesto svečiai. Miesto juodosios skylės. Per ten važiuoti negalima, išskyrus antrą valandą ryto.

Tačiau išspausti patogumą iš miesto yra vis sunkiau. Vilniuje juodųjų skylių vis daugėja, jos atsiranda ten, kur jų nesitikėjau. Jei ir toliau taip bus, tai net geriausia pasaulyje kelionė Vilniuje (į oro uostą) pradės užimti ne 15, o iki septyniolikos minučių. Ir taip ne tik sostinėje. Prieš kažkiek dienų Kelmėje vos radau vietą pasistatyti prie Maximos ir dar turėjau palaukti, kol kitas asmuo išvažinėjo, ir negalėjau patikėti, kas čia vyksta: panašiai būtų, jei Raseiniuose pastatytų šešių eilių viaduką ir savo tarptautinį oro uostą.

Toks pat šokas laukia vilniečio, nuvukus į Kauną: vilnietis pripratęs, kad tame mylimame provincijos kaimuke su mediniais namukais, nors ir viskas apsilupę, galima nuvažiuoti visur be problemų, apie kamščius ten niekas nėra girdėjęs, ir čia mes kalbame ir apie transporto kamščius, ir apie užsukamus vyno kamščius, jeigu ką. Ir tada vilnietis, išsukęs iš vadinamosios „autostrados“ (kuri bus autostrada tada, kai ten nebeliks pėsčiųjų perėjų, vietų, kur greitį mažina iki 50, o taip pat lakstančių per kelią aplinkinių kaimo gyventojų), įsiremia į Savanorių kamštį prie Muravos, ir naiviai tikisi, kad čia taip ir bus, kol pravažiuos žiedą.

Ne, taip pat bus, kol jis nenuvažiuos iki Aleksoto (eismas pradės laisvėti maždaug prie Žemkės, jau per upę pervažiavus). Todėl tas naivus skambutis „aš jau Kaune, po kelių minučių būsiu“ yra palydimas kvatojimo kitoje ragelio pusėje ir klausimo „kur konkrečiai Kaune“, nes tu, žmogau, dar ne Kaune, tu Savanorių prospekte, kas reiškia, kad tu tik neseniai iš Vilniaus išvažiavai.

Dar yra likusi Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, kur galima tikėtis per miestą pravažiuoti greičiau, negu tau užėmė iki miesto atkeliauti nuo Vilniaus. Bet greitai nebeliks ir to. Žinosiu, kad Lietuva pilnai užpildyta tada, kai Marcinkonyse pastatys daugiaaukštį parkingą ir greičio kameras.

Parašykite komentarą