Feisbuko genijai, blogeriai ir nepritaikyti intelektualai

"Gyvenu čia jau 20 metų, kažkada buvo ironiška, dabar aš tiesiog nepritaikytas intelektualas"

„Gyvenu čia jau 20 metų, kažkada buvo ironiška, dabar aš tiesiog nepritaikytas intelektualas“

(Šis straipsnis rašytas specialiai Protokolams. Jei pažinote save, tai tik todėl, kad toks ir esate, kaip čia aprašyta, bet neįsižeiskite, nes ne apie jus specialiai buvo rašyta. Jei manote, kad Užkalnis jus pažįsta ir štai jūsų asmeninį pavyzdį aprašė, tai irgi nebus tiesa, nes Užkalnis pažįsta šimtus tokių, kaip jūs. Jūs visi vienodi. O tamsta asmeniškai esate per smulkus, kad apie jus rašytų. Kaip asmuo jūs esate įdomus tik kaip planktono atstovas).

Kiekvienas turime kokį nors panašų pažįstamą ar net kelis. Vaikystėje jie būna daug žadantys vaikai. Ta prasme, žadantys ne pedagogams (nes pedagogus jie dažniausiai erzina, išskyrus kelis šviesesnius), o intelektualiems suaugusiems, kurie linkčioja, kad iš šito turbūt bus žmogus, paminėsite mano žodį. Konvenciniai tėvai jais ribotai patenkinti: mokosi jie gerai arba vidutiniškai, kažkiek kartais sportuoja (rečiau groja kokiu nors muzikos instrumentu, jiems tam neužtenka disciplinos), gerai bendrauja su bendraamžiais, jei išgeria ar parūko, tai tikrai ne daugiau nei vidutiniškai, bet iš esmės nėra tos atžalos, kurias rodo susirinkusiems svečiams. Kai kurie jų būna kokiais radijo mėgėjais, bet kas iš to.

Jie (dažniausiai čia kalbame apie bernus) mokykloje būna smalsesni už klasiokų vidurkį, skaito nemažai knygų ir žiūri filmus, ir net kai ką supranta. Daugeliui (bet ne visiems) patinka geiminti, bet britų mokslininkai nustatė, kad tai nėra faktorius nei į vieną, nei į kitą pusę. Skirtingai nuo futbolo, kurio gilus išmanymas yra labai rimtos ligos požymis, išskyrus vienetinius atvejus, kaip Vytaras Radzevičius ar Martynas Starkus.

Apie meilę futbolui, kaip apie rimtą problemą, kada nors pakalbėsime. Galima domėtis krepšiniu, eiti į varžybas ir net žinoti kelias pavardes, ir tuo pačiu nebūti psichiatrinės pacientu, tačiau jei suaugęs žmogus yra (a) ne anglas, (b) ne beviltiškas gopnikas kilęs iš kokios nors provincijos no-hope subinės, kur žaidimas už vietos FK Paralyžius yra vienintelis kelias išvengti emigracijos ir (c) tuo pačiu garsiai svarsto kokios nors Europos komandos idealią sudėtį, jei jį paskirtų treneriu (o jis beveik tiki, kad jį galėtų paskirti treneriu ir jis per dvi savaites pataisytų reikalus), tai labai mažai galimybių, kad jam nereikia skubaus gydymo. Tačiau čia ne apie futbolininkus, čia apie tuos jaunuolius, kurių mes susirinkome šiandien aptarti.

Beveik visi jie stoja mokytis į aukštąją mokyklą ir beveik visi jie įsivaizduoja savo būsimą gyvenimą, kad ir kaip būtų keista (nes nu jie gi nėra kažkokios avys, kurie elgiasi kaip visi, nors jie visi yra lyg iš vienos sausainių formos išlupti), pagal savo mamos nubrėžtą modelį ir pagal geriausius LTSR pavyzdžius: darbas kokioje nors valstybės tarnyboje arba konvenciniame versle, arba dėstymas kur nors, gal su „stažuote“ užsienyje.

Jų gyvenimas maždaug toks ir gaunasi, bet smarkiai blogesnis. Ir kas atrodė gerai jų tėvams, trynusiems valdišką subinę mokslinio tyrimo institutuose už svetainės baldų komplektą ir paskyrą butui blokiniame name, tas šiais laikais atrodo visai kitaip.

Pasirenkamos specialybės ir fakultetai: filosofija (dažniausiai), teisė (rečiau), labai dažnai žurnalistika, kas nors artimo ekonomikai (bet ne per arti), gal kokia nors vadyba, kartais psichologija, o jei visai nėra vaizduotės, tai istorija, kuri ypatingai tinkama jų charakterio tipui, apie kurį mes tuoj tuoj daugiau pakalbėsime. Gerbiamieji skaitytojai, jei mokėtės ką nors iš šių profesijų, prašau neįsižeisti ir skaityti toliau, nes čia yra ne apie jus, o apie tuos, kas mokėsi greta jūsų. Jūs juos žinote.

Šie tipažai NIEKADA neina mokytis į aktorinį, arba į dailioškę, arba į režisūrą, nes ten, kad ir kaip būtų keista, su savo talentu ir kūrybiškumu reikia kažką daryti, o jie pernelyg dideli tinginiai ir visko optimizatoriai, kad ką nors darytų su savo gabunais.

Jie žino, kaip reikia padaryti protingiau, bet niekada nieko nedaro, tik šneka, ir todėl lieka nuodrožos. Pažinojau tokį kretiną estą, kuris prasitrynė 25 metus valdiškame darbe Anglijoje, ir tuos 16 metų, kai aš jį pažinojau, jis kalbėjo, kad jau reikia ieškotis geresnio darbo, o tam reikia rasti kontaktus su reikiamais žmonėmis, ir negi CV siuntinėsi. Kontaktų nesurado, CV neišsiuntė, taip ir prapliko, susisuko ir toks ir liko, kaip buvęs, tik didesnis lūzeris. Bet procesus optimizuoti jis tebežino kaip. Ir darbo ieškotis gali ir jus pamokyti. Kai tik išsibarstys pleiskanas iš nuplikusios galvos.

Pirmame-antrame kurse aukštojoje mokykloje jie daug geria, ėda šūdiną maistą (kitokiam neturi pinigų) ir šiek tiek žavi priešingą lytį, kuriai tada dar nėra aktualu jų pajamos ir perspektyvos, o jie moka labai protingai pakalbėti ir net kažkiek sueina už tokius biškį geresnius blogiukus – tokie nelabai rokeriai ir ne gangsteriai, bet tipo protingi ir daug visko žino.

Ypač jie gerai žino, kad vynas, brangesnis nei 5 eurai už butelį, yra nesąmonė, ir tokį jie ir atsineša ten, kur reikia atsinešti vyno. O kad neturi darbo ir neuždirba, tai tuo momentu jų aplinkai tebūna nelabai svarbu, nes daug kas tame etape mažai uždirba. Jų aplinkos žmonės irgi galvoja, kad jie visai normaliai kabinasi į gyvenimą, kažką lyg ir daro. Jei išvažiuoja pasimokyti į užsienį, tai trumpam, ir sugrįžta. Viskas neatrodo blogai.

Visokiais startapais ir kitais fakapais jie nelabai domisi, sako, todėl, kad yra perdaug gerai suprantantys, koks tai lochelių maustymas, bet iš tiesų todėl, kad net ir startape reikia kažką daryti, ieškoti finansavimo, pildyti paraiškas, o jiems to šimtą metų nereikia ir tingisi.

Kas jiems nesitingi, tai sėdėti Feisbuke, kur jie be galo gerai ir ironiškai komentuoja ir kartais net parašo kažką patys, o taip pat turi tinklaraštį, kurį daugiausiai skaito panašūs į juos elementai, vertinantys šmaikštų žodį. Turinys dažniausiai yra labai eklektiškas, nuo Antrojo pasaulinio karo subtilybių, gausios politikos iki grybų (maistinių), Prahos ir Barcelonos (tai yra bene pirmieji ir, ko gero, paskutiniai pasaulio miestai, kuriuos jie pamatė ir pamatys, apie tai vėliau), komentarų nedaug, į visus jie atsako.

Rašo jie bendrai labai gerai, ir kartais koks nors portalas ar žurnalas išspausdina vieną kitą jų straipsnį apie ką nors, po ko visi aplinkiniai muša būgnais ir trimituoja, kad čia jau bus naujas kolumnistas ir super populiarus autorius ir afftariau rašik daugeu ir visi kiti gali slėptis ir rūkyti kamputyje, bet visada tais keliais straipsniais viskas užsibaigia – išimčių nebūna. Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei fotelio intelektualas ar feisbuko šmaikštaklynis kada nors sugebės užsidirbti iš savo rašymo daugiau, nei vieną kartą.

Panašiai jiems būna ir su moterimis: kartais kuriai nors pritrina smegenis, bet moterys šiaip greitai atskiria tinginius ir nevykėlius, ir toliau jie lieka iš esmės žaisti su pačiais savimi (meilės degalinėje, sakykime taip, jie naudoja savitarnos pompą); išskyrus tuos atvejus, kai jiems pasiseka truputį labiau ir su jais ilgesnį laiką pasilieka išblyškusios, visiškai nurautos neformalės, baisios kaip antroji diena po branduolinio karo, kurios (matyt) iš patirties žino, kaip yra baisu, kai tavęs nepriima visuomenė, ir pasiruošusios truputį daugiau dėmesio ir kantrybės skirti tiems liūdniems akiniuotiems ir dažniausiai trumpai skustiems intelektininkams (ne visi skutasi trumpai, ir ne kiekvienas trumpai nusiskutęs yra vienas iš aprašomųjų, nesikoncentruokite į mažareikšmes detales).

Jų moterys dažniausiai turi Facebooko profilius, kuriame yra baltas balandis vietoje nuotraukos ar vėjo siūbuojama žolė, ir vardas, kuriuo jie vadinasi, yra Evelina Mirtis, Balta Balta arba Sniegė Bemiegė. Tai tęsiasi neamžinai, bet kartais tos moterys su jais užtrunka. Dažniau visgi ne.

Maždaug trečiame kurse arba po bakalauro ir prasidėjus magistrantūrai jų gyvenimo bruožai pradeda ryškėti ir atsiranda nejuokingas neišvengiamumas. Kai jų bendraamžiai emigruoja (mažuma) arba pradeda užsiimti kokiais nors normalias pajamas duodančiais darbais, mūsų minėtieji Facebook genijai, blogeriai ir nepritaikyti intelektualai vis tvirčiau prisiklijuoja prie tų užsiėmimų, kurie turėjo būti tik pirmasis laiptelis, bet laiptelis pasirodė labai tirštai išteptas smala, kaip tame filme „Home Alone“ („Vienas namuose“).

Bendramoksliai ir bendraamžiai pradeda keliauti po pasaulį, postinti nuotraukas iš Route 66, egzotinių baseinų ir laukinių paplūdimių kitame pasaulio krašte, jie vis dar trinasi penktadieniais Pianomane (čia dar geras variantas, palyginti su kitais lachūdrų bizono slėniais) arba šūdinesniuose baruose ir postina apmusijusiais samsungais savo selfius iš ten, o taip pat laisvu laiku marinuojasi pas tėvukus gimtajame kaime arba miestelyje ir leidžia ten vasaras, nes ten nemokama. Su jų pajamomis tai itin aktualu. Į užsienį jie išvyksta maždaug tiek, kiek galėdavo keliauti tarybinis žmogus iš už geležinės uždangos: neturi pinigų, nesistengia ir šiaip jau ko aš ten nemačiau.

Jų darbai yra dažniausiai kokie nors itin prastai apmokami dead-end valdiški šūdo malimai, darbas blogos reputacijos koncerno išlaikomame šūdiname savaitraštyje, darbas vienaženklio reitingo TV laidos kūrime (asistentas, laidų nešiotojas, lempų krapštytojas), kartkartėm net gauna padirbt kokio Seimo nario padėjėju, arba prie kokios internetinės laidelės ar video viešinimo projekto trečiojo plano vaidmenyje. Daug laiko jiems tie darbai neužima, pinigų moka nedaug, ir belieka kartkartėm rašyti magistrinį ir vis giliau klimpti į vis liūdnesnius komentavimus feisbuke. Ta prasme, jų komentarai vis dar išduoda intelektą ir apsiskaitymą, bet kartu su intelektu vis labiau matosi desperacija ir sumautas gyvenimas, iš kurio kelio out nėra, nes problemos esmė: per protingas dirbti su durniais, per didelis tinginys dirbti su protingais, ai ir šiaip kažkaip niekur nepritinku.

Kartais jie turi kokią verslo idėjukę, bando užsukti kažką ir pareklamuoti, bet viskas baigiasi totaliniu rinkos nesusidomėjimu, o jie visiems pasakoja, kad Lietuvoje blogos sąlygos ir šiaip idėja buvo gera, tik partneriai nekokie, klientai nemokūs ir nelabai kas todėl mums čia gavosi, todėl pirmyn, atgal į LRT, kur reikia panešiot dėžes arba pajunginėt garsinimą ant laidos svečių, arba į labai laikiną darbą kokiam muzikos festivalyje („dirbu prie viešinimo“) arba į Kauno savivaldybės freelance piaro komandą arba į lietuviško kinematografo kūrimo žemesniuosius ešelonus. Viltis iš šito pasidaryti gyvenimą negęsta: ji jau, faktiškai, yra užgesusi.

Nuotraukos apie pigų alų ir blogą picą, valgomą iš dėžių su tokiais pat draugeliais (į restoranus jie eina retai, ir dažniausiai į šūdinus, tinklinius, ten valgydami kraupsta, vieni kitiems paaiškina viską apie antkainius ir procesus, kaip ir kodėl tie kabakai uždirba daug, bet, kaip visada, tų žinių jie savo gyvenimui niekada nepritaiko), taigi, tos nuotraukos Feisbuke pradeda atrodyti nebe ironiškai, bet kaip jų nykaus gyvenimo tikroviškas atspindys ir santrauka. Jie baliavoja dažniausiai vieni su kitais ir vieni pas kitus, valgo blogas picas ir pasakoja apie hot jaunystę, kai jų gyvenime viskas buvo dar karščiau, negu pas tuos apsimetėlius, kurie dabar jau mirga televizijoje ir žurnale „Žmonės“. Slapčia galvoja, kad ten ir jie būtų galėję būti, jei tik panorėtų ir jei tik viskas ne taip nesąmoningai būtų gyvenime išdėliota.

Sakau, viltis yra užgesusi – taip galvoja jie. Ir teisingai: iš jų nieko nebus. Iš kur žinau? Nes man 46 metai, ir aš turiu bendramokslių, kurie irgi tokie buvo ir jie VISI tokie ir liko. Garbės žodis, daugiau yra išsigydžiusių alkoholikų ir narkomanų, negu tų, kas rašė daug žadantį tinklaraštį ir mažai uždirbo prieš penkiolika metų ir dabar užsiima kuo nors kitu. Ne, jie visi teberašo daug žadančius tinklaraščius (tik rečiau, nes irgi tingi), komentuoja feisbuke ir mažai uždirba. Ir taip jiems ir bus. Tai pati beviltiškiausia padermė.

Kai paskelbsiu šitą Feisbuke, tai žmonės tagins vieni kitus ir sakys: „Žinai, apie ką čia? Paskaityk, vienas prie vieno.“

O jūs galvojote, kad aš tik ant merginų ir moterų stumiu.

 

9 Komentarai

  1. Dovydas

    O p. Užkalnis moka pašiepti save, bravo!

  2. sigitas

    na nesunku buvo nuspėti, ką autorius pasirinko prototipo, t.s. atskaitos tašku

  3. pradek

    o boi, cia apie mane. Tas tingejimas, tas atideliojimas – viskas taip. Ha ha. Bet gal moterims netaikoma? Visuomenes spaudimas vyrams daug didesnis – buk protingas, buk turtingas, buk grazus, buk sekmingas, faina seima turek irgi. Moteris tai nors ir valytoja (sori), nieks per daug nesinervina

  4. Mantas

    Pataikyta, tik feisbuku naudotis ir tai tingiu 😀 Nu dar ir blogų nerašau, ir verslų nesuku.

    Priežastys tai dvi: 50% tinginystė, ir 30% social anxiety, t.y. baimė pačiam pirmam etape sufeilint, kas itin aktualu mažesniam miestely kur visi visus pažįsta. Tai ir lieki žmogus kur kitiems į akį nelenda.

    • Tipinis aprašytasis: „baimė pačiam pirmam etape sufeilint, kas itin aktualu mažesniam miestely kur visi visus pažįsta“.

      Ir visą gyvenimą jie kalba tokiom lyg ir logiškom, bet save teisinančiom frazėm.

  5. Adv. Tomas

    Manau prototipas Mykolas Pleskas, pradėjau skaityti jo apžvalgą Delfi, sustojau po 132 žodžio, ir tvirtai pasigrindžiau nuomonę.

  6. Tomas

    „fotelio intelektualas ar feisbuko šmaikštaklynis“ Muahahahahhhh…! :))

    Geras straipsnis! Ačiū.

    O tai gal turi formulę, kaip jiems padėti t.y. ką jiems daryti kitaip kad pagerintų savo būtį. Būtų įdomu išgristi tamstos nuomonę.

    • Jie turi patys norėti. Nepadarykime klaidos: tai, kad aš iš jų šaipausi, nereiškia, kad jiems yra blogai ten, kur jie yra.

  7. irena

    Jiems nera blogai, bet likusiems yra „slogutis“

Parašykite komentarą