Jūs mane užstatėte

Jei jūs skaitote šią skiltį, turbūt esate visas laimingiausių žmonių, nes arba atėjote čia pėsčias, arba atvažiavote su vairuotoju, arba keliaujate viešuoju transportu, arba galimai radote vietą, kur pasistatyti automobilį. Jei tai paskutinis variantas, tai jūs esate iš dingstančios padermės, kurią netrukus įrašys į Raudonąją Knygą.

Miestuose statytis automobilius darosi vis sunkiau. Jei taip ir toliau tęsis, tai greitai ir Klaipėdoje bus nelengva rasti vietą, jau nekalbant apie Vilnių, ir perspektyviausias verslas bus privačios automobilių stovėjimo aišktelės. Taip jau yra Londone, Niujorke, Čikagoje. Automobilių stovėjimo arba nebėra, arba jis yra, bet tik todėl, kad kainuoja tiek, kad nebėra aišku, kodėl kažkur reikia važiuoti automobiliu.

Aš kažkada, kai gyvenau Britanijoje, galvojau, kad Vilniuje nieko tokio niekada nebus. Nekalbant jau apie likusią Lietuvą. Dabar prisimenu ir juokiuosi.

Aplink, kaip pramogų parke, visos naujų parduotuvių naujos aikštelės su užtvarais, numerius skenuoja (keista, visi skaitytuvai visada veikia, gal todėl, kad ne miestas tuo rūpinasi), ir jau visi pamiršo tokį dalyką, kad anksčiau parduotuvės leisdavo statytis automobilį keturioms valandoms. Keturioms valandoms leidžia pasistatyti nebent tiems, kas atvažiuoja gimdyti arba kraujagyslių šuntavimo operacijai.

Jei pamatote mieste laisvą vietą statytis automobiliui, žinokite, kad ji rezervuota kažkam kitam. Prisiartinsite ir pamatysite lentelę su kokios nors bendrovės pavadinimu ir grasinimais. Su neužimtu parkingu mieste taip pat, kaip moterims su vyrais: jei normalus ir virš 30 metų, reiškia, arba jau vedęs, arba moterimis nesidomi apskritai. Jei laksto vienas, turbūt kažkas su juo ne taip.

Žinau nedidelę sostinės parduotuvę, kuri turi apsauginį, kuris nieko daugiau neveikia, tik visą darbo dieną vaiko centre, prie Lukiškių aikštės, atvykstančius nuo dviejų parkavimo vietų, kuri priklauso parduotuvei. Aš tos parduotuvės vietoje atsisakyčiau tų dviejų vietų (gal parduočiau aukcione) ir už sutaupytus pinigus siūlyčiau pirkėjams nemokamą kelionę sraigtasparniu.

Žmonės tiek iškankinti laisvų vietų paieškų, kad pradeda elgtis prieš gamtos dėsnius: jie praktiškai meldžiasi, kad mieste dar pabrangintų parkavimą, nes galbūt tada kai kada galima bus atvažiuoti ir pasistatyti mašiną, o ne būti nuolatinėje sekinančioje kovoje. Kodėl, kaip jums atrodo, taip gera kvėpuoti mažų miestelių Amerikoje? Nes ten automobilis tarnauja žmogui, o ne žmogus automobiliui.

Jei būtų kokia nors maitinimo įstaiga ar kavinė, kur niekada nebūtų vietos atsisėsti, kaip manote, kiek kartų pabandytumėte ten eiti, prieš numodami ranka? Man tikrai neužtektų kantrybės. Bet kavinę ar restoraną galima pasirinkti, o naujo miesto nepasirinksi. Aš tai džiaugiuosi, kad gyvenu centre, ir galiu vaikščioti pėsčias, arba išsikviesti taksi, išskyrus tuos atvejus, kai turiu asmeniškai kam nors pristatyti knygas ir žurnalus (leidėjai ir autoriai tai daro dažniau, negu jums galėtų pasirodyti, ypač tie, kurie nori, kad jų knygos ir žurnalai būtų populiariausi), bet ne visi taip gali, kiti gyvena kur nors toli, ir aš įsivaizduoju, kad jiems miestas tampa nepakeliamas.

Juo labiau, kad miesto centre atsitiko toks dalykas: gatvių yra tiek pat, kiek ir buvę, jos tokio pat pločio, kaip ir buvusios, bet pastatai glaudžiasi vienas prie kito, neužimtų plotų lieka vis mažiau, ir kiekviename kvadratiniame kilometre žmonių vis daugėja, ir daugėja, ir daugėja.

Aš nesuprantu, kaip kas nors galėjo tikėtis, kad tai neatsitiks. Pažiūrėkite, kas vyksta Konstitucijos prospekte penktą valandą dienos, ir paklauskite savęs, ką galvoja tie, kas perka ten naujai statomus butus arba nuomojasi biurus. Jie mano, kad čia viskas kažkaip magiškai išsispręs? Kad automobiliai pradės skraidyti arba kaboti ore?

Tačiau visa tai yra niekis, palyginti su tuo, kas darosi namų kiemuose. Anksčiau žmonės jausdavosi negerai, vieni kitus užstatydami automobiliais. Dabar nuolatinis karo stovis baigia iškratyti iš žmonių paskutinius civilizacijos likučius, todėl net telefono numerį ant lango mažai kas palieka. Telefono numeris ant jus užstatančio automobilio lango jau yra kaip koks senamadiškas džentelmeniškumo ir pagarbos (išėjusios iš mados) požymis. Lyg senovinis etiketas, kurį išmano ar prisimena vienetai, panašiai, kaip išmanymas apie profesionaliai serviruotą stalą arba žinojimas, kuri taurė tinka kuriam vynui, šiais laikais, kai sevetėlės yra tik popierinės.

Visada norėjau gyventi mieste, ir mintis apie namą užmiestyje mane juokino. Dabar vis dažniau svajoju apie namelį ir parkavimo aikštelę sulig futbolo aikšte greta jo. Ir visa ji būtų mano.

Caffeine Roasters / Coffee Inn / Miesto Kronikos

Parašykite komentarą